BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

qwe

2011-01-17 parašė ntv9

1

Vilniaus Gedimino technikos universitetas

G. MARCIUKAITIS

STATYBINS MEDŽIAGO S IR KONSTRUKCIJOS

PASKAITU KONSPEKTAS

Vilnius 2007

2

TURINYS

Ivadas ……………………………………………………………………………………………………………………………….4

1. Bendrosios žinios apie pastatu ir ju konstrukciju sistemas…………………………………………………….5

1.1. Pastatu klasifikacija ir bendrieji reikalavimai……………………………………………………………………5

1.2. Pastatu konstrukcin”s sistemos……………………………………………………………………………………….6

1.3. Pastatu konstrukciju klasifikacija ………………………………………………………………………………….10

2. Statybin”s medžiagos ir dirbiniai……………………………………………………………………………………..12

2.1. Bendrosios statybiniu medžiagu savyb”s………………………………………………………………………..12

2.2. Fizin”s ir chemin”s medžiagu savyb”s……………………………………………………………………………12

2.3. Statybiniu medžiagu mechanin”s savyb”s ………………………………………………………………………14

2.4. Mediena ir jos dirbiniai………………………………………………………………………………………………..15

2.4.1. Bendrosios žinios apie mediena………………………………………………………………………………….15

2.4.2. Fizin”s ir mechanin”s medienos savyb”s……………………………………………………………………..15

2.4.3. Medienos sortimentas ir dirbiniai……………………………………………………………………………….17

2.4.4. Medienos apsauga ir ilgaamžiškumas………………………………………………………………………….18

2.5. Statybiniai metalai……………………………………………………………………………………………………….19

2.5.1. Metalu klasifikacija…………………………………………………………………………………………………..19

2.5.2. Plienas, jo rušys ir savyb”s ………………………………………………………………………………………..20

2.6. Statybin”s medžiagos iš uolienu……………………………………………………………………………………20

2.7. Statybin” keramika………………………………………………………………………………………………………21

2.8. Gaminiai iš mineraliniu lydiniu …………………………………………………………………………………….23

2.9. Mineralin”s rišamosios medžiagos ………………………………………………………………………………..24

2.9.1. Bendrosios žinios……………………………………………………………………………………………………..24

2.9.2. Orin”s rišamosios medžiagos……………………………………………………………………………………..24

2.9.3. Gipsin”s ir anhidritin”s rišamosios medžiagos……………………………………………………………..25

2.9.4. Hidraulin”s rišamosios medžiagos………………………………………………………………………………25

2.9.5. Organin”s rišamosios medžiagos………………………………………………………………………………..26

2.10. Betonai, skiediniai ir mineraliniu rišamuju medžiagu

dirbiniai…………………………………………………………………………………………………………………………..27

2.10.1. Cemento betonai …………………………………………………………………………………………………….27

2.10.2. Statybiniai skiediniai……………………………………………………………………………………………….29

2.10.3. Mineraliniu necementiniu rišamuju medžiagu dirbiniai……………………………………………….30

2.11. Termoizoliacin”s, akustin”s ir apdailos medžiagos………………………………………………………..31

2.11.1. Termoizoliacin”s medžiagos ir gaminiai ……………………………………………………………………31

2.11.2. Garsa izoliuojanciosios medžiagos……………………………………………………………………………32

2.12. Apdailos medžiagos…………………………………………………………………………………………………..32

2.12.1. Dažai ir lakai………………………………………………………………………………………………………….32

2.11.2. Ritinin”s ir lakštin”s apdailos medžiagos…………………………………………………………………..34

2.11.3. Pagalbin”s apdailos medžiagos…………………………………………………………………………………34

3. Konstrukciniai pastatu elementai……………………………………………………………………………………..36

3.1. Pamatu pagrindai………………………………………………………………………………………………………..36

3.2. Pamatai ir ju konstrukcijos……………………………………………………………………………………………37

3.3. Sienos ir pertvaros……………………………………………………………………………………………………….39

3.3.1. Sienu rušys. Medin”s sienos………………………………………………………………………………………39

3.3.2. Murin”s sienos…………………………………………………………………………………………………………41

3.3.3. Konstrukcijos iš mažagabariciu bloku…………………………………………………………………………43

3.3.4. Monolitinio betono sienos ir pastatai…………………………………………………………………………..46

3.3.5. Sienos iš stambiu bloku ir plokšciu……………………………………………………………………………..47

3.3.6. Karkasiniai pastatai ir ju sienos………………………………………………………………………………….50

3.3.7. Pertvaros…………………………………………………………………………………………………………………51

3.4. Pastatu perdangos……………………………………………………………………………………………………….52

3.5. Stogai ir ju dangos……………………………………………………………………………………………………….54

3.6. Grindys……………………………………………………………………………………………………………………..58

3.7. Laiptai ………………………………………………………………………………………………………………………60

3.8. Langai ir durys…………………………………………………………………………………………………………..61

3

4. Pastatu konstrukciju mechanikos pradmenys……………………………………………………………………..64

4.1. Pastatu konstrukciju mechanikos samprata……………………………………………………………………..64

4.2. Pastatu konstrukciju tipai mechanikos požiuriu ………………………………………………………………65

4.3. Strypiniu sistemu sudarymo principai…………………………………………………………………………….68

4.4. Bendrosios žinios apie konstrukciju apkrovas ir poveikius……………………………………………….70

4.5. Mechanikos d”sniu pritaikymas pastatu konstrukciju

statikai…………………………………………………………………………………………………………………………….70

4.6. Apkrovu sukeliamos iražos konstrukcijoje……………………………………………………………………..72

4.6.1. Gniuždomieji ir tempiamieji elementai………………………………………………………………………..72

4.6.2. Apkrovu sukeliami lenkimo momentai konstrukcijose…………………………………………………..75

4.7. Itempiai ir deformacijos konstrukciju elementuose………………………………………………………….80

4.7.1. Tempimo ir gniuždymo itempiai ir deformacijos ………………………………………………………….80

4.7.2. Lenkimo itempiai ir deformacijos……………………………………………………………………………….83

4.7.3. Skerspjuviu geometriniu charakteristiku nustatymas …………………………………………………….84

Literatura…………………………………………………………………………………………………………………………88

4

IVADAS

Statyba, kaip viena iš svarbiausiu šalies ukin”s veiklos sriciu, užima reikšminga vieta visame

žmoniu ir visos valstyb”s socialiniame ekonominiame gyvenime. Ivairiu paskirciu statyba buvo ir yra

bet kurios valstyb”s to laikotarpio ekonominio gyvenimo atspindys.

Peržvelge keleta šimtmeciu, pamatysime, kad tobulinant pastatu tipus, ju formas ir statybines

konstrukcijas vyravo naturalus d”snis: visuose kraštuose gamtos teikiama statybin” medžiaga

nulemdavo pastato konstrukcijos tipa. Pavyzdžiui, senovinis žmogaus bustas buvo statomas iš

vertikaliu susmeigtu kuolu, išpintu šakomis ar nendr”mis, stogas iš šaku ir nedideliu rastu su lapu ar

žol”s danga laik”si ant sienu ir viduje esancio kuolo. V”liau žmon”s, išmoke daryti sud”tingesnes

konstrukcijas iš stipresniu medžiagu, “m” statyti ir sud”tingesn”s formos ir ivairesn”s paskirties

pastatus. Prireik” šimtu ir tukstanciu metu, kad nuo primityvios paprastos pastatu konstrukcijos iš

gamtos sukurtu medžiagu butu pastatyti aukšciausi dangoraižiai, ivairus keleto šimtu metru aukšcio

bokštai, dešimciu kilometru ilgio tiltai ir kitokie statiniai. Tobul”jant technikai ger”jo nauju, stipriu ir

ilgaamžiu medžiagu gamyba, buvo kuriamos naujos, lengvos, atsparios ivairiems poveikiams

konstrukcijos, leidžiancios pastatyti pacius sud”tingiausius pastatus. Kartu pl”tojosi ir pastatu, ir ju

konstrukciju skaiciavimo ir projektavimo metodai, leidžiantys daugiau išnaudoti medžiagu savybes,

užtikrinti patikima pastatu eksploatavima. Tod”l norint sukurti visus reikalavimus atitinkanti pastata

arba ivertinti jo bukle, susiduriama su triju neatsikariamu daliu problema: konstrukcija, medžiaga, ju

mechanika arba buviu su apkrova. Negalime sukurti efektyvios ir patikimos konstrukcijos arba

ivertinti jos bukl”s, nežinodami medžiagos savybiu ir ju naudojimo budu atsižvelgiant i konstrukciju

paskirti, jos naudojimo salygas ir aplinka. Tod”l kiekvienas specialistas, norintis teisingai orientuotis

pastatu konstrukciju, ju medžiagu bei ju sistemu ivairov”je, turi tur”ti tam tikru žiniu apie pastatus, ju

elementus, statybiniu medžiagu savybes ir ju racionalu naudojima, pastatu konstrukciniu sistemu ir

atskiru ju elementu buvi eksploatacijos metu. Neivertinus pastato technin”s bukl”s, dažnai neimanoma

teisingai jo ivertinti ekonomikos bei moral”s požiuriu.

5

1. BENDROSIOS ŽINIOS APIE PASTATU IR JU KONSTRUKCIJU SISTEMAS

1.1. Pastatu klasifikacija ir bendrieji reikalavimai

Visi pastatai pagal paskirti skirstomi i tokias tris pagrindines grupes: civilinius, pramoninius ir

žem”s ukio. Didžiausia savitu bruožu spektra turi civiliniai pastatai, kurie taip pat gali buti skirstomi i

tris grupes: gyvenamieji, visuomeniniai ir komunaliniai (aptarnavimo sferos pastatai).

Atsižvelgiant i paskirti, pastatai gali buti šildomi ir nešildomi. Pagal tai, iš kokiu medžiagu

pastatytos sienos, pastatai sutartinai skirstomi i murinius, surenkamuosius monolitinius, medinius ir

mišriuosius. Pagal aukštinguma pastatai skirstomi i mažaaukšcius (1-2 aukštu) ir daugiaaukšcius.

Dažnai pastatuose irengiami cokoliniai aukštai ir pusrusiai. Atsižvelgiant i paskirti, taip pat

ekonomijos sumetimais bei ivertinant moralini susid”v”jima pastatai statomi iš skirtingu medžiagu.

Vadinasi, skirtingas yra ju kapitališkumo laipsnis.

Pastato kapitališkumas priklauso nuo pagrindiniu konstrukciju (pamatu, sienu, perdangu,

pertvaru, laiptu, stogo) patvarumo ir atsparumo ugniai. Pastato patvarumas - tai tokia savyb”, kai

eksploatuojamas pastatas išlieka stiprus, patvarus, kai ilga laika yra veikiamas ivairiu mechaniniu ir

aplinkos poveikiu (atmosferos, temperaturos ir kt.).

Beveik visiems pastatams ir ju elementams yra keliami atitinkami reikalavimai, kuriuos galima

suskirstyti i tokias penkias grupes: funkciniai, architekturiniai estetiniai, techniniai, ekonominiai ir

gamtosauginiai.

Funkciniu reikalavimu esm” ta, kad kiekvienas pastatas turi atitikti savo paskirti: turi

reikalaujamas eksploatacijos savybes, sudaro geriausias salygas žmogaus veiklai (gyventi, dirbti).

Pastato eksploatacin”s savyb”s, užtikrinancios normalu naudojima, nustatomas patalpu kiekiu, ju turiu

ir plotu, vidaus ir išor”s apdaila, inžinerin”s irangos pritaikymu ir kokybe.

Architekturiniai estetiniai reikalavimai nurodo, kad pastatas turi estetiškai atrodyti, teigiamai

veikti žmoniu psichologine bukle. Pastatas savo architektura ir organiškai turi susilieti su aplinka,

pastato išor” priklauso nuo jo paskirties, konstrukcin”s schemos bei teritorijos ir pacio pastato plano.

Pastato ir jo aplinkos architekturos kompozicija labai priklauso nuo to, kaip tiksliai ir kurybiškai

parinktas jo pagrindinis kompozicinis branduolys, o kiti kompoziciniai elementai susieti su

pagrindiniu i viena monolita.

Techniniai reikalavimai yra vieni iš svarbiausiu, nes jie turi užtikrinti, kad pastatas butu stiprus,

tvirtas, ilgaamžis, patikimai apsaugotu žmones ir iranga nuo ivairiu atmosferos poveikiu, saugus

gaisro atvejais, atitiktu visus higienos reikalavimus. Pastato ilgaamžiškumas - savyb”, užtikrinanti

neyrancio ir nesideformuojancio pastato eksploatavima numatyta laika ir numatytomis salygomis. Tai

iš esm”s salygoja medžiagu ir konstrukciju ilgaamžiškumas - ju stiprumas, atsparumas šalciui,

dr”gmei, korozijai, ugniai ir pan. Medžiagu ir konstrukciju ilgaamžiškuma galima padidinti ivairiais

budais: naudojant tinkamus konstrukcinius sprendimus, pavyzdžiui, neleidžiant lietaus vandeniui

patekti ant šalciui mažai atspariu plytu arba kitas neilgaamžes medžiagas padengiant atspariomis

dangomis ir kt. Kiekybiniu požiuriu pastatu konstrukciju ilgaamžiškumas nustatomas ju

eksploatavimo, neprarandant reikiamu savybiu, laiku. Tod”l yra keletas pastatu ilgaamžiškumo klasiu,

kurios nurodo, kiek metu gali buti naudojamas pastatas ar jo konstrukcija - 125, 100, 50, 20, 5.

Svarbia techniniu reikalavimu grupe sudaro gaisrin”s saugos reikalavimai. Statybin”s medžiagos

ir konstrukcijos pagal degumo laipsni yra skirstomos i tokias pagrindines grupes: nedegiosios, kurios,

veikiamos ugnies ar aukštos temperaturos, nesuliepsnoja, neminkšt”ja ir neangl”ja; mažai degiosios,

kurios sunkiai liepsnoja, minkšt”ja ir angl”ja, bet užgesinus ugni ar sumažinus aukšta temperatura,

nustoja degti ir minkšt”ti; degiosios, kurios, veikiamos ugnies ar aukštos temperaturos, suliepsnoja

arba minkšt”ja, ir šie procesai nesustoja net pašalinus ugnies židini.

Pagal atsparuma ugniai pastatai yra skirstomi i 5 grupes. Pirmos grup”s pastatai yra labiausiai

atsparus ugniai, o penktos - mažiausiai. I, II ir III atsparumo ugniai grup”s pastatams priklauso

muriniai ir betoniniai pastatai. Mediniai pastatai priskiriami ketvirtai (jeigu tinkluoti) ir penktai

(netinkuoti) grupei. Šie pastatai gali buti ne didesni kaip dvieju aukštu.

Svarbus techninis reikalavimas - galimyb” be sud”tingos rekonstrukcijos pakeisti pastato

funkcionaluma, perplanuoti vidu ir pan.

Ekonominiai reikalavimai - priimti tokius sprendimus, kad pastatas butu pastatytas su

mažiausiomis išlaidomis per trumpiausia laika ir kad per visa naudojimo laika pastato eksploatacin”s

išlaidos butu kuo mažesn”s.

6

Gamtos saugos reikalavimai ir ju vykdymas turi garantuoti normalias žmoniu gyvenimo ir darbo

salygas, nesukelti visos aplinkos užterštumo, išsaugoti landšafta ir visa aplinka.

1.2. Pastatu konstrukcins sistemos

Pastatu konstrukcin s sistemos yra ivairiu tipu ir priklauso nuo daugelio veiksniu, taip pat ir nuo

nurodytu 1.1 skirsnyje reikalavimu.

Seniausia pastato konstrukcin sandara ir sistema - tai apvalios arba staciakampio formos patalpa

iš naturaliu medžiagu, skirta žmogaus bustui.

Pirmuju gyvenamuju namu sienos buvo irengiamos iš nedegtu, degtu plytu arba tašyto akmens,

miškingose vietose - iš rastu. Perdangoms ir stogui naudoti rastai bei tašai. Tokiu pastatu tarpatramiai

buvo ne didesni kaip 4-5 m, planas paprastas - staciakampis arba artimas kvadratui. I sienas r m si

perdangu sijos ir stogu gegn s.

Jei pastato ilgis budavo didesnis už ploti, budavo daroma skersin vidin siena, kuri skaid

patalpa i dvi pagrindines dalis. Skersin siena, sujungta su išorin mis, didino išilginiu sienu ir viso

pastato standuma bei stipruma (1 pav.). Tokio penkiu sienu gyvenamojo namo konstrukcin sistema

placiai taikoma iki šiu dienu, ypac vieno dvieju aukštu namams statyti.

1 pav. Vieno dvieju aukštu gyvenamojo namo schema: 1 - išilgins išorins sienos, 2 - skersins išorins sienos,

3 - skersin vidin siena

Daugiabuciams bei daugiaaukšciams namams taikoma sistema su išorin mis ir vidin mis aukšto

perdangas laikanciomis sienomis, išorin mis galin mis skersin mis sienomis, laikanciomis pastog s

konstrukcijas, ir vidin mis skersin mis sienomis, atitverianciomis laiptine bei laikanciomis laiptin s

konstrukcijos apkrovas. Tokio tipo ilguose pastatuose papildomai irengiamos skersin s vidin s sienos

išilginiu sienu ir viso pastato standumui bei stiprumui padidinti. Tokios konstrukcin s sistemos

pastatai vadinami pastatais su išorin mis laikanciosiomis sienomis.

Dažnai daugiaaukšciams gyvenamiesiems namams statyti placiai taikoma pastatu su skersin mis

laikanciosiomis sienomis sistema. Pagrindin s šiuolaikin s daugiaaukšciu pastatu statybos

konstrukcin s sistemos yra: sienin , karkasin , stiebin ir ju deriniai. Yra pastatu su turine blokine

sistema. Jie pastatyti iš turiniu elementu.

Kai konstrukcin sistema sienin , pagrindines apkrovas atlaiko išorin s ir vidin s sienos, nes

sienu ir aukštu perdangu jungciu faktinis stiprumas ir standumas santykinai nedidelis.

Turin blokin konstrukcin sistema dažniausiai naudojama gyvenamiesiems namams. Viename

elemente yra gyvenamasis kambarys ar kita pastato dalis.

Kai konstrukcin sistema yra karkasin , tai svarbiausias apkrovas atlaiko kolonos, rygeliai. Tokia

sistema gali buti sudaryta iš pavieniu plokšciuju r mu, kai prie kolonu prijungiami rygeliai yra vienoje

plokštumoje. Šio tipo sistema gali buti ir iš erdviniu r mu, kai prie kolonu prijungiami rygeliai yra

dviejose (ar net keliose) plokštumose.

Stiebiniai pastatai yra aukštybiniai. Juos veikia didel s horizontaliosios v jo apkrovos. Tokiu

pastatu centre yra irengiama speciali konstrukcija - branduolys (stiebas, kamienas), kuri ir teikia

pastatui reikalinga stipruma bei standuma. Branduolio viduje irengiamos liftu šachtos, laiptin s,

1

3

2

1

7

inžineriniu komunikaciju patalpos. Prie branduolio perdangomis prijungiamos pastato kolonos arba

sienos, kurioms tenka atlaikyti vertikaliasias apkrovas.

Dangoraižiams budingos ir daug sud tingesn s konstrukcin s sistemos.

Sienin s sistemos taikomos daugiausia nedidelio aukštingumo gyvenamiesiems pastatams. Kai

sienos yra plytu muro, pastatai ne aukštesni kaip 10-12 aukštu; kai sienos gelžbetonin s - 20-25 ir

daugiau aukštu.

Tradicin konstrukcin sistema susideda iš išilginiu laikanciuju sienu ir gelžbetoniniu perdangu

plokšciu pakloto, esancio statin s bukl s pagal sijine schema (2 pav.).

2 pav. Stambiaplokšcio namo su trimis laikanciosiomis išilginmis sienomis konstrukcin schema: 1 - išorin

sienu plokšt, 2 - vidin sienu plokšt, 3 - perdangos plokšt

Bet dabar dažniau naudojamos sistemos iš kryžmai išd stytu laikanciuju vidiniu sienu. Tokiu pastatu

aukštu perdangu plokšt s standesn s, statybos aikštel je mažiau darbo, paprastesn ju gamyba, o

pastato konstrukcija stipresn . Iš pradžiu buvo statomi pastatai su 2,4-4,2 m skersiniu sienu žingsniu

(3 pav.). V liau tarpatramiai padidinti iki 4,8-7,2 m. Tokiu pastatu stiprumui ir standumui padidinti

laiptin se ir liftu šachtose naudojamos monolitin s arba surenkamosios sienu konstrukcijos, išd stytos

pastato centrin je dalyje (4 pav.).

3 pav. Stambiaplokšcio namo su mažu laikanciuju skersiniu sienu žingsniu konstrukcin schema

8

4 pav. Namo su standumo branduoliu konstrukcin schema

Užsienio šalyse pasitaiko atveju, kai namai statomi iš gatavu turiniu bloku, t. y. taikoma pastatu

turin blokin konstrukcin sistema. Turinio blokinio pastato pagrinda sudaro gamykloje pagamintas

kambario didumo erdvinis blokas, kurio mas siekia iki 25 t.

Turiniu gelžbetoniniu bloku sienos ir perdangos yra statiškos kaip erdvin s konstrukcijos

elementai, tod l joms reikia mažiau medžiagu negu konstrukcijoms iš pavieniu plokšciu. Kad pastatu

fasadai nebutu vienodi, turiniai blokai komponuojami ivairiai. Taciau tokiu bloku gamybos

technologija sud tingesn negu plokšciu.

Pastatai statomi ir iš bloku, ir iš plokšciu. Toks pastatas yra geresnis ir konstrukciniu požiuriu:

turin blokin pastato dalis yra lyg standumo branduolys, tod l pastato daliai iš plokšciu tenka

mažesn s apkrovos.

Be surenkamuju sieniniu konstrukciniu sistemu, vis daugiau plinta monolitin s ir surenkamosios

monolitin s sieniniu konstrukciju sistemos. Tokie pastatai statomi tik iš monolitiniu gelžbetoniniu,

dažniausiai sluoksniuotuju konstrukciju arba, pavyzdžiui, sienos daromos monolitin s, o perdangos -

surenkamosios.

Monolitin s konstrukcijos yra ekonomiškos. Tokiai statybai reikia mažiau kapitaliniu id jimu,

pastatams statyti reikia mažiau energijos, ivairesn gali buti pastatu architektura.

Monolitiniai ir surenkamieji monolitiniai pastatai skiriasi statybos metodu, naudojamais

klojiniais, taip pat sienu konstrukcija. Jos gali buti vienasluoksn s ir keliu sluoksniu.

Karkasin s sistemos dažniausiai naudojamos visuomeniniams pastatams: vaiku lopšeliamsdarželiams,

mokykloms, poliklinikoms, administraciniams pastatams ir kt. Tokios sistemos pastatuose

galima irengti didesnes patalpas negu sienin s sistemos pastatuose. Kartais karkasin sistema taikoma

ir gyvenamiesiems namams.

Karkasas - tai pastato skeletas, sudarytas iš linijiniu elementu: kolonu ir prie ju prijungtu

rygeliu (siju). Plokšciu perdangos ir sienos yra irengiamos pastacius vieno aukšto arba viso pastato

karkasa. Karkasu sistemos skiriasi rygeliu išd stymu. Rygeliai gali buti išd styti kryžmai, t. y. skersai

ir išilgai pastato.

Pagrindiniai karkaso elementai - kolonos ir rygeliai - gali buti iš monolitinio gelžbetonio ir

plieniniai.

Karkasiniai pastatai buna su ištisu arba daliniu karkasu. Ištisas karkasas - tai koks, kai kraštiniu

angu rygeliai abiem galais remiasi i kolonas, o išorin s sienos daromos iš pakabinamuju plokšciu ir

gali save laikyti arba nelaikyti. Dalinis karkasas - tai toks, kai kraštiniu angu rygeliai atremti i išorines

sienas. Ištisas karkasas (6 pav.) naudojamas dažniau, nes paprast ja pastato statyba.

Karkasin s plokšciu sistemos pastatuose iki keturiu - penkiu aukštu v jo horizontaliosios ir

vertikaliosios apkrovos santykinai nedidel s. Racionaliausia tokiu pastatu konstrukcija yra etažer s

pavidalo r minis karkasas, nes laikanciuju konstrukciju konstrukcini plota sudaro tik kolonos, ir

patalpos gali buti suplanuotos bet kaip.

9

5 pav. Karkasiniu pastatu iš surenkamuju gelžbetoniniu elementu planu schemos: a - kai rygeliai išdstyti skersai

pastato, b - kai rygeliai išdstyti išilgai pastato; 1 - kolona, 2 - rygelis, 3 - ryšiu plokšt, 4 - perdangos plokšt

Aukštesnius pastatus, maždaug 14-16 aukštu, veikia didesn s vertikaliosios ir ypac

horizontaliosios v jo apkrovos. Tod l norint panaudoti unifikuotu matmenu bei skerspjuviu kolonas ir

rygelius, reikia šiu konstrukciniu elementu apkrovas mažinti. Pastate irengiamos specialios

konstrukcijos - standumo ryšiai, kurie iš dalies arba visai atlaiko v jo apkrovas. Standumo ryšiais gali

buti liftu šachtos, laiptu sienos, vidin s sienos arba irengiamos specialios standumo diafragmos.

Pastatu konstrukciniu sistemu ivairov taip pat priklauso nuo tarpatramiu dydžio. Dideli

tarpatramiai naudojami visuomeniniams ir kai kuriems pramon s pastatams statyti. Tokiu pastatu

grupei priklauso parodu, koncertu ir sporto sal s, prekybos centrai, dengtosios turgaviet s, l ktuvu

angarai, transporto stotys ir kt.

a

1

3

2

4

1

2

4

3

b 1

10

6 pav. Pastatu su rminiais karkasais skersiniai pjuviai ir ju skaiciuojamosios schemos: a - su ištisu karkasu,

b - su daliniu karkasu

1.3. Pastatu konstrukciju klasifikacija

Visi pastatai yra sudaryti iš panašios paskirties konstrukciju ir ju elementu. Tod l neatsižvelgiant

i pastato paskirti ir jo konstrukcine sistema, jo konstrukcijos gali buti klasifikuojamos pagal tam tikrus

požymius. Pagal paskirti jos skiriamos i laikanciasias ir atitvarines.

Laikanciosios konstrukcijos - tai tokios, kurios atlaiko visu rušiu apkrovas ir poveikius ir

perduoda juos per pamatus gruntiniam pagrindui. Jos atlaiko savasias ir i jas atremtu pastato elementu

mas s apkrovas, naudingaja apkrova (baldus, irenginius, žmones ir kt.), sniego ir v jo apkrovas,

grunto sl gi bei temperaturos poveikius ir kt. Jos suteikia pastatui erdvini standuma, stabiluma.

Atitvarin s konstrukcijos - tai tokios, kurios atitveria patalpas nuo nepageidautino išorin s

aplinkos poveikio, taip pat vienos patalpos aplinka nuo kitos. Jas daugiausia veikia: temperaturos bei

dr gm s pokyciai, v jas ir garsas. Atitvarin ms priskiriamos taip pat skaidriosios konstrukcijos,

skirtos patalpoms naturaliai apšviesti.

Atitvarin s konstrukcijos turi sukurti normalias gyvenimo ar darbo salygas: numatyta

temperatura, oro dr gme, naturalu apšvietima, apsauga nuo triukšmo.

Dažnai laikanciosios konstrukcijos kartu yra ir atitvarin s, ir atvirkšciai.

Savo išd stymu konstrukcijos skiriamos i vertikaliasias ir horizontaliasias. Vertikaliosios - tai

išorin s ir vidin s sienos, laiptiniu, liftu šachtu sienos, kolonos, pertvaros ir kt. Horizontaliosios -

perdangos, sijos, santvaros ir kt. Pastatuose buna ir nuožulniuju konstrukciju, pavyzdžiui, stogo

gegn s, laiptatakiai. Šiu tipu konstrukcijos dažniausiai yra tiesus ir plokšti elementai, kurie sujungti

sudaro pastato erdvine konstrukcine sistema, teikiancia pastatui ir jo dalims butina stipruma bei

standuma.

Visi šie konstrukciniai skirtingos paskirties elementai yra sujungti i viena konstrukcine sistema ir

eksploatuojamos kartu.

a

b

11

Pastato pavieniu daliu ir elementu saveika sud tinga bei ivairi. Statikos požiuriu horizontaliosios

konstrukcijos dažnai buna vertikaliuju konstrukciju apkrova. Pavyzdžiui, sienos yra veikiamos

perdangu mas s ir ju apkrovu.

Sienu, pertvaru ir kitu vertikaliuju elementu apkrovos perduodamos pamatams, o pamatu -

pagrindui.

Pagal tai, kaip konstrukcijos išd stytos pirmojo aukšto grindu lygio, kuris salygiškai laikomos

nuline žyme, atžvilgiu, pastato konstrukcijos ir jo dalys skirstomos i antžemines, išd stytas aukšciau

nulin s žym s, ir požemines, išd stytas žemiau nulin s žym s.

Tos pacios paskirties konstrukcijos gali buti pagamintos iš ivairiu medžiagu. Pagal tai pastatu

konstrukcijos skirstomos: i medines, murines, plienines ir kitokias metalines, betonines ir

gelžbetonines, plastmasines, kompozicines.

Civiliniu pastatu konstrukcijos sudaro 70-75% pastato statybos vert s. Tod l pastato ir jo

pavieniu elementu optimalios konstrukcin s sandaros nustatymas ir vertinimas yra labai atsakingas

uždavinys.

Konstrukcin sandara priklauso nuo daugelio priežasciu: statybos materialin s bei technin s

baz s, patyrimo ir tradiciju, klimato ir kitu statybos rajono vietiniu salygu, pastato statybos budo, jo

paskirties, kapitališkumo, funkciniu savitumu, architekturin s planin s sandaros, tarpatramiu didumo,

aukštu skaiciaus ir kt.

Tokios pat architekturos pastato konstrukcin sandara gali buti skirtinga.

D l statybiniu medžiagu ir konstrukciju ivairov s, besipleciancios nekilnojamojo turto rinkos ir

žmoniu poreikiu, reikalingi nauji konstrukciniai sprendimai ir ju vertinimo metodai, geresnis pastatu

ir ju konstrukciju busenos pažinimas.

Beveik visu reikalavimu, keliamu pastatams, išpildymas priklauso nuo teisingo ir racionalaus

medžiagu parinkimo statybai.

Savikontrols klausimai

1. Kaip skirstomi pastatai pagal aukštinguma?

2. Nuo ko priklauso pastatu kapitališkumas?

3. Kokie bendrieji reikalavimai pastatams?

4. Kokie galimi medžiagu ir konstrukciju ilgaamžiškumo padidinimo budai?

5. Kokia yra pastatu gaisrin$s saugos reikalavimu esm$?

6. Kada daroma skersin$ siena ir kokia jos itakas pastatui?

7. Kokios yra daugiaaukšciu pastatu konstrukcin$s schemos?

8. Kokie svarbiausieji elementai yra karkasin$s konstrukcin$s sistemos pastatuose?

9. Kas yra aukšto pastato branduolys (kamienas) ir kokia jo paskirtis?

10. Kas yra surenkamieji pastatai ir monolitiniai? Kokie esminiai skirtumai tarp ju?

11. I kokias grupes pagal paskirti skirstomos pastato konstrukcijos?

12. Kaip skirstomos konstrukcijos pagal išd$styma pastate?

12

2. STATYBIN
S MEDŽIAGOS IR DIRBINIAI

2.1. Bendrosios statybiniu medžiagu savybs

Statybiniu medžiagu savyb s yra skirstomos i tokias tris pagrindines grupes: fizikin s, chemin s

ir mechanin s.

Fizikin s savyb s apibudina medžiagu kurio nors fizinio buvio intensyvuma (pavyzdžiui, tanki,

por tuma) arba parodo medžiagu santyki su ivairiais fizikiniais procesais (pavyzdžiui, vandens

laidumu, šilumos perdavimu ir kt.).

Chemin s savyb s apibudina statybiniu medžiagu chemine kaita veikiant aplinkai ir kitokiems

veiksniams (pavyzdžiui, rugštims, šarmams, druskoms, vandeniui, dujoms, saul s spinduliams ir kt.).

Pastatu eksploatacijos metu gali vykti ir naudingi medžiagu cheminiai pokyciai (pavyzdžiui, betono

kiet jimas), ir žalingi (pavyzdžiui, plieno rudijimas ir pan.).

Mechanin s savyb s apibudina medžiagos atsparuma išorin ms apkrovoms, kuriu veikiama

medžiaga gali buti tempiama, gniuždoma, lenkiama ir kt.

Visos statybiniu medžiagu savyb s ivertinamos kiekybiniu atžvilgiu, skaitiniais rodikliais,

gautais bandant medžiagas (pavyzdžiui, plytu akytumas - 25%, medienos dr gnis - 15%,

gniuždomasis betono stipris - 20 MPa).

Statybiniu medžiagu savyb s priklauso ir nuo paciu medžiagu strukturos. Pavyzdžiui, šilumos

laidis priklauso nuo medžiagos akytumo, poru dydžio, o stipris - nuo tankio ir pan. Gamtiniu

statybiniu medžiagu struktura ir savyb s priklauso nuo ju kilm s ir susidarymo salygu, o dirbtiniu -

nuo ju žaliavos savybiu, gamybos technologijos ir apdirbimo. Pagal struktura medžiagos skirstomos i

izotropines ir anizotropines.

Izotropin mis vadinamos tokios medžiagos, kuriu savyb s visomis kryptimis yra vienodos.

Anizotropin mis vadinamos tokios medžiagos, kuriu savyb s ivairiomis kryptimis yra nevienodos.

Pavyzdžiui, plienas yra izotropin medžiaga, nes jo tempiamasis stipris bet kuria kryptimi yra tokio

pat dydžio; mediena yra anizotropin medžiaga, nes jos stipris, šilumos laidis ir kitos savyb s

ivairiomis kryptimis yra nevienodos.

Neorganin s statybin s medžiagos buna kristalin s ir amorfin s. Kristalin medžiagos struktura -

kai atomai, molekul s yra išsid ste kristalin s gardel s mazguose griežta tvarka. Amorfin medžiagos

struktura - kai atomai, molekul s išsid ste netvarkingai. Amorfiniu medžiagu savyb s ivairiomis

kryptimis yra vienodos.

Statybin s medžiagos gali buti taisyklingos ir netaisyklingos geometrin s formos, biriosios (pvz.,

sm lis), rišliosios (pvz., cemento tešla), skystosios (pvz., dažai).

Smulkios medžiagos dalel s, esancios ore, skystoje arba kietoje aplinkoje, vadinamos

dispersin mis. Sistemos, kurias sudaro nesusimaišantys skysciai, vadinamos emulsijomis, pvz.,

vandens ir naftos emulsija.

2.2. Fizins ir chemins medžiagu savybs

Fizin s medžiagu savyb s nurodo medžiagos fizinio buvio ypatumus. Yra tokios pagrindin s

statybiniu medžiagu fizin s savyb s, kuriu rodikliai išreiškiami skaiciu reikšm mis:

tankis - skaitine reikšme lygus medžiagos turio vieneto masei (kg/m3). Panašiai išreiškiamas ir

medžiagos turinis tankis - tai naturalaus buvio medžiagos sunkis turio vienete (kg/m3).

Kai kuriu medžiagu šiu dvieju savybiu skaitin s reikšm s pateiktos 1 lentel je.

Svarbi statybin s medžiagos savyb yra poringumas (akytumas).

Poringumu vadinamas medžiagos turio užpildymo poromis laipsnis. Kietoje medžiagoje esancios

smulkios ertm s taip pat laikomos poromis. Poru dydis gali buti labai ivairus: nuo milijoniniu

milimetro daliu iki keleto milimetru. Poros gali buti uždaros ir atviros, pasiskirsciusios tolygiai ir

netolygiai. Nuo poru dydžio, ju pobudžio ir poringumo laipsnio priklauso ir medžiagu savyb s: laidis

šilumai, orui, vandeniui, stipris, atsparumas šalciui, vandens igeriamumas ir kt.

Tarpai tarp atskiru grudeliu biriojoje medžiagoje vadinami tuštumomis. Biriosios medžiagos

tuštumu turio ir jos bendro turio santykis vadinamas tuštum tumu.

Didele itaka statybiniu medžiagu eksploatacin ms savyb ms turi dr gm . Dažniausiai ši itaka

buna neigiama. Pavyzdžiui, dr gnoje aplinkoje medin s konstrukcijos puva, padid ja atitvariniu

13

konstrukciju laidis šilumai ir pan. Labai dažnai dr gm kenkia ir nenaudojamu medžiagu busenai.

Pavyzdžiui, sudr kes cementas netenka daugelio svarbiu savybiu.

1 lentel. Kai kuriu statybiniu medžiagu tankio ir turinio tankio skaitiniai dydžiai

Medžiaga Tankis kg/m3 (×10-3) Turinis tankis kg/m3 (×10-3)

Granitas 2,6-2,9 2,5-2,7

Kvarcinis smlis 2,6-2,7 1,45-1,65

Portlandcementis 3,0-3,2 1,1-1,3

Molio plytos 2,65-2,7 1,5-1,9

Mediena 1,5-1,6 0,4-1,28

Statybinis plienas 7,8-7,9 7,8-7,9

Kita svarbi medžiagu savyb yra kapiliarumas, higroskopiškumas ir vandens igeriamumas.

Akytoji medžiaga sudr ksta, jeigu dalis jos yra vandenyje arba dr gname grunte, tod l kapiliarais

arba susisiekianciomis poromis vanduo kyla aukštyn. Šis reiškinys vadinamas kapiliarumu. Vanduo

pakyla tuo aukšciau, kuo plonesni kapiliarai. Kapiliarumas budingas betonin ms, medin ms,

murin ms konstrukcijoms. Vanduo gali pakilti net keleta metru. Norint išvengti kapiliarinio

konstrukciju sudr kimo, jas reikia izoliuoti vandeniui nelaidžiu medžiagu sluoksniu.

Yra medžiagu, pavyzdžiui, mediena, kurios sudr ksta, itraukdamos dr gme iš oro. Maž jant oro

dr gniui arba pakilus aplinkos temperaturai, tokiu medžiagu dr gnis dažniausiai sumaž ja. Medžiagos

ypatyb igerti dr gme iš oro vadinama higroskopiškumu. Higroskopiškumu pasižymi smulkiapor s ir

smulkios biriosios medžiagos. Tai neigiama medžiagu savyb , nes apsaugoti jas nuo higroskopinio

sudr kimo beveik neimanoma.

Medžiagos, kuriu paviršius pritraukia vandens molekules, vadinamos hidrofilin mis, o

atstumiancios vandeni vadinamos hidrofobin mis.

Daugelis medžiagos savybiu (pvz., turinis tankis, laidis šilumai, stipris ir kt.) priklauso nuo jos

dr gnumo laipsnio. Dr gnis išreiškiamas medžiagoje esancio vandens ir tokios pat sausos medžiagos

masiu santykiu.

Medžiagos turi ypatybe igerti vandeni (ja mirkant) ir ji išlaikyti. Tai vadinama vandens

igeriamumu. Vandens igeriamumas išreiškiamas igerto vandens mas s (arba turio) ir sausos

medžiagos mas s arba jo turio santykiu.

Daugelis eksploatuojamu statybiniu medžiagu ir konstrukciju sudr ksta ir yra veikiamos

besikeicianciu temperaturu. Nukritus temperaturai žemiau nulio, prisotintoje vandens medžiagoje

susidaro itempiai d l auganciu ledo kristalu sl gio ir d l hidrostatinio besipleciancio vandens sl gio

(šalancio vandens turis padid ja apie 9%; hidrostatinis sl gis gali buti iki 200 MPa). Vanduo pripildes

poras, užšaldamas medžiaga suardo iš karto. Medžiagos gali buti užšaldomos daug kartu d l to, kad ne

visos poros ir kapiliarai prisipildo vandens.

Prisotintu vandens medžiagu ypatyb atlaikyti daugkartini išalima ir atšilima vadinama

atsparumu šalciui. Pagal atlaikytu išalimo ir atšilimo ciklu skaiciu statybin s medžiagos skirstomos i

markes: 10; 15; 25; 35; 50; 100; 150; 200; 300; 400 ir 500.

Nuo medžiagos tankio ir strukturos priklauso jos laidis vandeniui, kai yra sl gis. Ši savyb labai

svarbi hidroizoliacin ms, stogo dangu medžiagoms, talpoms, užtvankoms. Medžiagos laidis vandeniui

išreiškiamas vandens kiekiu, kuris persisunkia per 1 m2 medžiagos per viena valanda, kai vandens

sl gis pastovus.

Labai tankios medžiagos, pavyzdžiui, stiklas ir plienas, vandens nepraleidžia. Akytoji medžiaga,

kurios poros uždaros, taip pat praktiškai nelaidi vandeniui.

Šiuo metu labai svarbiomis yra laikomos šilumin s medžiagu savyb s. Tai šilumos laidis,

šilumos imlumas, perdavimas, temperaturin s deformacijos ir šilumos perdavimas konvekcija bei

spinduliais. Projektuojant naujus ir atnaujinant esamus pastatus yra labai svarbu nustatyti šiu pastatu

šilumos sanaudas. Tod l reikia tinkamai parinkti atitvariniu konstrukciju medžiagu termoizoliacines

savybes. Svarbiausia iš ju - šilumos laidis. Ši savyb išreiškiama šilumos laidžio koeficientu , kuris

parodo, kiek šilumos energijos pereina per 1 m2 medžiagos sluoksni, kurio storis 1 m, o ta sluoksni

ribojanciu paviršiu temperaturu skirtumas lygus vienam laipsniui.

Šilumos laidžio koeficientai priklauso nuo medžiagu strukturos, poringumo, dr gnio,

temperaturos, kurioje susidaro šiluminis srautas, ir kitu veiksniu. Poringoje medžiagoje šiluma sklinda

kietuoju kunu ir porose esanciu oru, kurio šilumos laidžio koeficientas yra labai mažas

14

(apie 0,02 W/mK). Vadinasi, pagal medžiagos poringuma galima spresti ir apie jos šilumos laidi -

kuo medžiaga poringesn , tuo ji mažiau laidi šilumai. Be to, poringu medžiagu šilumos laidis

priklauso ir nuo poru dydžio: stambiapor medžiaga labiau praleidžia šiluma negu smulkiapor .

Atvirapor medžiaga praleidžia šiluma labiau, negu medžiaga su uždaromis poromis.

Dr gnesn medžiaga yra laidesn šilumai, nes vandens šilumos laidumo koeficientas 25 kartus

didesnis už oro šilumos laidžio koeficienta.

Kita svarbi savyb , i kuria reikia atsižvelgti parenkant atitvariniu konstrukciju medžiagas, -

šilumin talpa. Tai kaitinamos medžiagos savyb sugerti šiluma.

Kintant temperaturai medžiagos matmenys kinta. Kylant temperaturai beveik visos statybin s

medžiagos pleciasi. Temperaturinis išsipl timas apibudinamas linijinio pl timosi koeficientu , kuris

rodo, kokia pradinio ilgio dalimi išsiplecia medžiaga, temperaturai pakilus vienu laipsniu. Pavyzdžiui,

plieno =(11-11,9)10-6; betono =(10-14)10-6; medienos (išilgai sluoksniu) =(3-5)10-6 ir t.t.

I medžiagos matmenu kitima, kintant aplinkos temperaturai, atsižvelgiama projektuojant ilgus

pastatus - irengiamos temperaturin s siul s.

Dar yra skiriamos tokios medžiagu savyb s, kaip laidis garams ir dujoms bei akustin s savyb s,

kurios taip pat priklauso nuo medžiagu strukturos. Skiriami du garsu tipai: garsai, susidarantys ir

plintantys ore, ir garsai, plintantys kietomis medžiagomis. Atsižvelgiant i tai, akustin s medžiagos

skirstomos i garsa sugeriancias ir garsa izoliuojancias.

Garso sug rimu vadinamas garso bangos, einancios per medžiaga, intensyvumo sumaž jimas.

Garso izoliacija dažnai vadinama visuma priemoniu, kurios sumažina garso (triukšmo)

skverbimasi per atitvarines konstrukcijas iki leistinu ribu. Garso izoliacija išreiškiama decibelais.

Viena iš svarbiausiu medžiagu cheminiu savybiu yra atsparumas ivairiems cheminiams

poveikiams. Tod l cheminiu atsparumu vadinama medžiagos ypatyb atlaikyti rugšciu, šarmu, duju,

vandenyje ištirpusiu drusku ir kitokiu cheminiu medžiagu poveiki. Eksploatuojamas konstrukcijas

labai dažnai veikia agresyviosios medžiagos: ore esancios sieros dujos, chemijos pramon s medžiagos

bei atliekos, kanalizacijos, juros vanduo ir kt. Dauguma statybiniu medžiagu yra neatsparios korozijai.

Veikiamos agresyviuju medžiagu jos irsta. Pavyzdžiui, betonas nelabai atsparus ivairioms rugštims,

mediena - rugštims, šarmams ir pan.

2.3. Statybiniu medžiagu mechanins savybs

Mechanin s savyb s nusako medžiagos geb jima priešintis ivairiu j gu (apkrovu) poveikiams.

Medžiaga veikiancios išorin s apkrovos medžiagas sudaromasias daleles viena nuo kitos stumia

tempiant ir artina gniuždant. Tod l medžiagoje atsiranda itempiai. Kai itempiai viršija medžiagos

daleliu sankabos j gas - medžiagos stipruma - ji suyra. Skiriamos medžiagos gniuždomasis,

tempiamasis, lenkiamasis, skeliamasis, kerpamasis stipris. Atitinkamas medžiagos stipris nustatomas

bandant jos pavyzdžius pagal standartuose nurodyta metodika. Stipris išreiškiamas N/mm2

(dažniausiai MPa), t.y. kokia j ga (Niutonais) atlaiko vienas medžiagos bandinio kvadratinis

milimetras.

Medžiagos nevienodai atlaiko apkrovas. Betonas, plytos yra stiprios gniuždomos ir palyginti

nestiprios tempiamos, lenkiamos. Vadinasi, tokias medžiagas tikslinga vartoti gniuždomosioms

konstrukcijoms. Plienas ir mediena gerai priešinasi lenkiami, tempiami, gniuždomi.

Konstrukciju medžiagu leidžiamasis itempis (N/mm2, MPa) imamas tik tam tikrai tos medžiagos

stiprumo ribos daliai. Tokiu budu sudaroma stiprumo atsarga. Stiprumo atsargos koeficientas,

vadinamas daliniu koeficientu užtikrina pakankama statybin s konstrukcijos stipruma ir

ilgaamžiškuma.

Kita mechanin medžiagos savyb - atsparumas nuovargiui. Nuovargis - tai medžiagos ypatyb

staiga suirti, veikiant pakaitomis atsirandantiems gniuždymo ir tempimo itempiams, gerokai

mažesniems už medžiagos stiprumo riba. Pagrindin tokio reiškinio priežastis yra strukturos

pažeidimai, kurie susidaro d l pakaitomis atsirandanciu gniuždymo ir tempimo itempiu. Medžiagos

pasižymi ir skirtingu kietumu.

Kietumu vadinama medžiagos ypatyb priešintis kietesn s medžiagos skverbimuisi i ja. Labai

dažnai stiprios medžiagos yra ir kietos, pavyzdžiui: betonas, plienas, bet yra ir medžiagu, kurios

stiprios, taciau palyginti nekietos, pavyzdžiui, mediena.

15

Apkrovu veikiamos medžiagos pakeicia forma ir matmenis, t.y. deformuojasi. Deformacijos gali

buti ivairaus pobudžio ir dydžio. Jeigu pašalinus apkrova medžiaga igauna pradine forma ir matmenis,

tai buvusi deformacija vadinama tampriaja; jeigu ji išlaiko igauta deformacija arba jos dali, tai tokia

deformacija vadinama plastine.

Vadinasi, tamprumu vadinama medžiagos savyb atgauti pradine forma ir pradinius matmenis

nu mus apkrova. Priklausomyb tarp itempiu ir deformaciju yra tiesialijinin . Medžiagos, kuriu

tampriosios deformacijos buna nežymios, vadinamos standžiosiomis, o kuriu didel s -

elastingosiomis.

Plastiškumas - tai apkrovos veikiamos medžiagos savyb keisti forma neyrant, o nu mus apkrova

- išlaikyti igauta forma. Plastiškos medžiagos yra bitumas, dr gnas molis, švinas.

Priešinga plastiškumui medžiagos savyb yra trapumas. Perkrautos trapiosios medžiagos suyra

staiga, be dideliu deformaciju (stiklas, ketus, plytos). Trapiuju (tempiamu) medžiagu stiprumo riba

yra daug mažesn už gniuždomu medžiagu stiprumo riba.

Medžiagu plastiškumas ir trapumas gali keistis, kai veikia dr gm , temperatura, j gos did jimo

sparta. Pavyzdžiui, daugelio medžiagu bitumo, kai kuriu plastmasiu, plieno plastiškumas did ja

aukštoje temperaturoje ir sumaž ja žemesn je temperaturoje.

Ivairiu pastatu grindu, šaligatviu ir kitu panašiu statiniu paviršiniu sluoksniu medžiagos svarbi

savyb yra atsparumas nusid v jimui, ju dilumas. Dilumu yra vadinamas medžiagos, veikiamos

trinanciu apkrovu, mas s ir turio sumaž jimas, o nusid v jimu vadinamas medžiagos, veikiamos

trinanciu ir smuginiu medžiagu irimas.

2.4. Mediena ir jos dirbiniai

2.4.1. Bendrosios žinios apie mediena

Mediena - viena iš seniausiu statybiniu medžiagu. Ji nepraranda savo reikšm s ir dabar. Iš

medienos gaminami langai, durys, grindys, apdailos plokšt s, namu sienos, ju karkasai, stogo

konstrukcijos. Iš jos atlieku gaminami termoizoliaciniai dirbiniai. Mediena placiai naudojama

statyboje, nes yra lengva, gniuždoma, tempiama ir lenkiama išlieka stipri, yra tampri, mažai laidi

šilumai, atspari šalciui ir daugeliui cheminiu medžiagu, minkšta ir lengvai apdirbama; nesud tingi

mediniu elementu sujungimo budai. Mediena palankiomis salygomis išsilaiko šimtmeciais.

Mediena, kaip statybin medžiaga, turi ir trukumu. Tai higroskopin , anizotropin , degi ir

neatspari puvimui medžiaga. Mediena turi ir defektu: šaku, plyšiu, iviju sluoksniu ir kt.

Medienos savybes galima pagerinti. Pavyzdžiui, antiseptikais impregnuota mediena gerokai

atsparesn puvimui; nudažyta arba imirkyta specialiomis medžiagomis mediena sunkiai užsidega; iš

plonu tašeliu ar lentu polimeriniais klijais suklijuotos detal s mažiau traukiasi, nepersimeta.

Statyboje naudojama ivairi mediena. Taciau placiausiai taikoma spygliuociu mediena: pušys ir

egl s. Egl s mediena yra šiek tiek menkesn s kokyb s, negu pušies.

Iš lapuociu vertingiausia ažuolo mediena. Tai tanki, sunki, labai stipri ir kieta mediena. Ji gerai

išsilaiko ore ir vandenyje. Daugeliu savybiu i ažuolo mediena yra panaši uosio mediena. Šiu medienu

dirbiniai dažniausiai naudojami tik pastatu unikaliu daliu gamybai.

Reciau statybin s konstrukcijos gaminamos iš beržo, juodalksnio bei drebul s medienos.

2.4.2. Fizins ir mechanins medienos savybs Pagrindin s fizin s medienos savyb s ir ypatyb s yra turinis tankis, spalva ir tekstura,

higroskopiškumas ir dr gnis, traukimasis ir brinkimas.

Ivairiu veisliu (kartais tos pacios veisl s) medienos turinis tankis buna ivairus. Tai priklauso nuo

klimato, dirvos, miško tankumo, apšvietimo ir kitu medžio augimo salygu. Be to, kuo dr gnesn

mediena, tuo didesn turio mas . Kai kuriu medienos veisliu vidutinis turinis tankis bei dr gnis yra

duoti 2 lentel je.

2 lentel. Vidutinis nukirstu medžiu turinis tankis ir drgnis

Medžiu kg/m3 Medžiu kg/m3

veisl nukirstu W=15% veisl nukirstu W=15%

Egl 790 460 Ažuolas 1030 720

Pušis 860 530 Baltegl 800 390

Drebul 760 500 Beržas 880 640

16

Kiekvienos veisl s mediena pasižymi sava spalva ir tekstura. Gražios spalvos ir teksturos veisliu

(ažuolo, uosio, buko) mediena labai vertinama ir vartojama apdailai. Daugumos veisliu mediena

šviesi. Pilkas, melsvas, rusvas atspalvis, d m s ir dryžuotumas rodo, kad mediena yra nesveika, ima

puti. Tekstura priklauso nuo matomu medienos strukturos elementu - metiniu rieviu, šerdies spinduliu

- derinio ir spalvos, sluoksniu išsid stymo, blizgesio ir pjuvio krypties.

Medis turi tam tikra kieki vandens. Medienos lasteliu sienel se esanti dr gm vadinama

higroskopine, o esanti lasteliu tuštumose, induose ir tarplastelin se tuštumose - laisvaja. Vanduo turi

itakos medienos savyb ms: sumažina jos stipri, atsparuma puvimui; keiciantis dr gniui, kinta turinis

tankis, mediena pleiš ja ir pan. Vidutinis medienos dr gnis, atitinkantis didžiausia higroskopin s

dr gm s kieki, yra lygus 23-31%. Higroskopin s dr gm s kiekis medienoje priklauso nuo aplinkos

oro temperaturos ir jo dr gnio. Ore laikomos medienos dr gnis svyruoja nuo 15 iki 20%. Tokia

mediena vadinama orasause. Kambario sausumo medienos (esancios kambaryje) dr gnis - 8-12%, o

nukirsto medžio - 35% ir daugiau.

Kadangi mediena yra higroskopin medžiaga, tai kintant aplinkos oro dr gniui ir temperaturai,

kinta ir mediniu gaminiu dr gnis. Siekiant sumažinti medienos higroskopiškuma ir vandens ig rimo

laipsni, medin s konstrukcijos nudažomos arba nulakuojamos. Sudr kus medienai maždaug iki 30%,

lasteliu sienut s išbrinksta, pastor ja ir padid ja medienos matmenys. Džiustant medienai, pastebimas

atvirkšcias reiškinys: garuojant laisvajai dr gmei, matmenys beveik nekinta, o garuojant higroskopinei

dr gmei - medienos turis maž ja. D l medienos strukturos ypatumu ji ivairiomis kryptimis susitraukia

arba išbrinksta nevienodai: išilgai pluošto - 0,1-0,3%; radialine kryptimi - 3-6%; tangentine kryptimi

- 6-12%.

D l tokio nevienodo susitraukimo ir brinkimo ivairiomis medienos kryptimis pjaustiniai

džiudami deformuojasi ivairiai: lentos išsigaubia, pasikeicia tašu skerspjuvio forma. Lentos iš

šerdin s kamieno dalies nesikeicia, bet jos kraštai suplon ja daugiau negu vidurin dalis. Placios

lentos išsiriecia daugiau negu siauros. Tod l staliu dirbiniams ir grindims tikslinga vartoti siauras

(10-12 cm) lentas. Staigiai džiudama mediena pleiš ja, nes periferiniai sluoksniai greiciau išdžiusta ir

traukiasi (atsiranda tempimo itempiai), o vidiniai sluoksniai, kuriu dr gnis dar nesumaž jo, neleidžia

susitraukti.

7 pav. Medienos pjaustiniu dl nevienodo susitraukimo ir išbrinkimo deformavimosi schem os: a - ivairios

formos pjaustiniu, b - lentu; 1 - išpjovus, 2 - po išdžiuvimo

D l strukturos ypatumu medienos stiprumas ivairiomis kryptimis yra nevienodas. Be to,

stiprumas priklauso ir nuo medienos dr gnio, jos defektu bei aplinkos temperaturos. Taciau net tos

pacios veisl s medienos stiprumas tomis paciomis salygomis, gali buti skirtingas. Tod l yra priimtos

vidutin s stiprumu reikšm s.

Esant ilgalaikei apkrovai medienos stiprumas labai sumaž ja. Medienos bandinius bandant

trumpalaike apkrova, stiprumas yra 3-4 kartus didesnis, negu jos skaiciuojamosios reikšm s. Ivairiu

rušiu 15% dr gnio medienos stipriai pateikti 3 lentel je.

17

3 lentel. Vidutiniai 15% drgnio medienos stipriai

Stipriai (MPa)

Veisl gniuždomasis lenkia- tempiamasis skeliamasis

išilgai pluoštu masis išilgai pluoštu radialine kryptimi tangentine kryptimi

Ažuolas 51 92,3 126,3 8,34 10,3

Beržas 44 98,1 117,6 8,35 10,8

Drebul 36,8 75,6 128,6 5,88 7,85

Egl 41 76 119,8 4,91 4,9

Pušis 43 77,5 113 6,87 7,35

Duomenys 3 lentel je rodo, kad didžiausias medienos stipris yra tempiamasis ir gniuždomasis

išilgai pluoštu.

2.4.3. Medienos sortimentas ir dirbiniai

Statyboje yra naudojama apvalioji mediena, jos ivairus pjaustiniai ir dirbiniai.

Apvaliaja mediena vadinama ivairaus ilgio nugen tos, o kartais ir nuluptos medžio kamieno

nuopjovos. Apvalioji mediena skirstoma taip: rastai - 4-9 m ilgio kamieno dalys, kuriu skersmuo

 14 cm; laibrasciai - dalys kamieno, kurio skersmuo - 8-13 cm; kartys - kamieno viršun s dalys

arba jaunu medžiu kamienai, kuriu skersmuo - 3-7 cm; laibrasciu ir karciu ilgis - 3-9 m.

Statybai ir pjaustiniams gaminti naudojamu rastu ilgis nustatytas nuo 4 iki 6,5 m su 0,5 m

gradacija.

Apvalioji mediena (spygliuociu ir lapuociu) pagal kokybe skirstoma i I, II, III, IV ruši ir nerušine.

Rastu rušis nustatoma, atsižvelgiant i rasto stori ir medienos ydas. Pjaustiniams gaminti naudojami I,

II, III ir IV rušies rastai.

Placiausiai statyboje yra naudojami ivairus medienos pjaustiniai.

Išilgai pjaunant spygliuociu ir lapuociu medžiu kamienus, gaunami pjaustiniai: pusrasciai,

ketvirtainiai, lentos, tašeliai, tašai (8 pav.). Lentu plotis turi buti didesnis už dviguba stori. Lentos

buna apipjautos, kai kraštai apipjauti ištisai arba ne mažiau kaip per puse ju ilgio.

Neapipjautos - kai kraštai visiškai neapipjauti arba apipjauti mažiau kaip puse lentos ilgio. Lentu

storis buna 13, 16, 19, 22, 25, 32, 40, 45, 50, 60, 70, 75 ir 100 mm; plotis - nuo 80 iki 250 mm, ilgis -

nuo 1 iki 6,5 m.

Tašeliai - tai pjaustiniai, kuriu plotis ne didesnis už dviguba stori. Kai pjaustiniu plotis ir storis

didesnis negu 100 mm, jie vadinami tašais. Tašeliu storis - 50, 60, 70, 75 ir 100 mm, plotis - nuo 80

iki 200 mm, ilgis - nuo 1 iki 6,5 m. Tašu storis ir plotis - nuo 130 iki 250 mm, o ilgis - iki 6,5 m.

Pjaustiniai statybai yra paruošiami (supjaustomi) ivertinant matmenu sumaž jima džiuvant,

obliuojant, nulyginant galus. Atsižvelgiant i medienos ir jos apdirbimo kokybe, ruošiniai iš

spygliuociu medienos skirstomi i I, II, III ir IV ruši, iš lapuociu - i I ir II ruši.

8 pav. Medienos pjaustiniai: a - pusrastis, b - neapipjauta lenta, c - apipjauta len ta, d - tašelis, e - dvišonis tašas,

f - staciabriaunis tašas

Obliuojant ir išdrožiant lentas bei tašelius, gaunami reikiamos formos obliuotieji gaminiai

(9 pav.): (a) - grindims; vagonlent s (b) ir dailylent s (c ) - sienoms apkalti, grindjuost s (d) -

kampui tarp grindu ir sienos užkalti; kampuciai (halteliai) (e) - kampui tarp mediniu lubu ir sienos

užkalti; porankiai (f) - laiptatakiu tur klams; apvadai (g) - plyšiams tarp sienos arba pertvaros ir

langu arba duru staktos užkalti; ilaidin s (špuntuotos) lentos. Paskutinieji keturi dirbiniu tipai

18

apskaiciuojami metrais ir vadinami tiesiniais gaminiais; grindu lentos apskaiciuojamos kubiniais

metrais. Viename grindu lentu šone yra išdroža, o kitame - ilaida. Lentos grindims pjaunamos iš

pušies, egl s ir kitokios medienos. Ju storiai yra 22, 29 ir 37 mm.

Iš kietuju veisliu - ažuolo, uosio, beržo, klevo - medienos gaminamas keturiu rušiu gyvenamuju

ir visuomeniniu pastatu grindu parketas: pavienis, parketlent s, mozaikinis ir skydinis.

Placiai taikoma fanera. Fanera - lakštin medžiaga, sudaryta iš neporinio skaiciaus suklijuotu

medienos lakštu. Yra trys faneros tipai - paprasta statybin , vandeniui atspari ir dekoratyvin fanera.

9 pav. Obliuotuju gaminiu tipu schemos

Iš susmulkintos medienos ir polimeriniu rišamuju medžiagu yra gaminamos medienos pluošto

plokšt s. Jos buna labai kietos (turinis tankis daugiau kaip 950 kg/m3, storis 3-4 mm), kietos (turinis

tankis ne mažesnis kaip 850 kg/m3, storis 3-6 mm), puskiet s (400 kg/m3, storis 4-8 mm), izoliacin s

apdailin s (250-350 kg/m3, storis 8-20 mm) ir izoliacin s (turinis tankis iki 250 kg/m3, storis

12-20 mm). Labai kietos plokšt s yra naudojamos grindims, kietos, puskiet s ir izoliacin s apdailin s

- sienu ir pertvaru apdailai, o izoliacin s - šilumai ir garsui izoliuoti.

Iš medžio apdirbimo atlieku (drožliu, pjuvenu, nuopjovu ir kitu), atitinkamai paruoštu, yra

gaminamos medžio drožliu plokšt s. Rišamoji medžiaga - dažniausiai aukštos kokyb s karbamidin s

dervos. Plokšt s buna iki 3,6 m ilgio ir 1,75 m plocio, storis 10-25 mm. Jos yra naudojamos vidinei

sienu apdailai, luboms apdailinti ir kt.

2.4.4. Medienos apsauga ir ilgaamžiškumas

Medienos dirbiniu ilgaamžiškumas priklauso nuo daugelio veiksniu. Ji eksploatuojama gerokai

ilgiau, kai ivairiais budais apsaugoma: išdžiovinama, antiseptikuojama, impregnuojama specialiais

skysciais, nudažoma arba imirkoma specialiomis priešgaisrin mis medžiagomis, apsaugoma

ivairiomis konstrukcin mis priemon mis.

Kad mediena neputu ir neužsiveistu kenk ju, visu pirma, reikia ja tinkamai laikyti: sukrauti i

rietuves ant pad klu su v dinimo intarpais, padaryti pastoge, vengti salycio su sena mediena. Be to,

rekomenduojama naudoti mediena tik ten, kur bus nepalankios salygos veistis grybams.

Patalpos turi buti v dinamos, o uždarose patalpose naudojama tik sausa mediena. Kad medin se

konstrukcijose nesikauptu higroskopin dr gm , jos izoliuojamos hidroizoliacin mis medžiagomis,

apšildomas pogrindis. Mediniu konstrukciju elementai izoliuojami nuo grunto, muro ir betono toliu

arba ruberoidu. Be to, medines konstrukcijas galima nudažyti vandeniui atspariais ir nelaidžiais

dažais.

Nukirsto medžio mediena negalima iš karto naudoti kaip statybine medžiaga, nes ji yra per

dr gna. Tokios medienos gaminiuose atsiranda ivairiu defektu, plyšiu. Be to, dr gna mediena sunkiau

apdirbti. Siekiant pagerinti mediniu konstrukciju kokybe ir pailginti ju eksploatacijos trukme, mediena

reikia išdžiovinti. Džiovinama naturaliai ir dirbtiniu budu. Naturaliai mediena džiusta labai ilgai (net

keleta m nesiu). Dirbtiniu budu galima mediena išdžiovinti per 5-10 valandu.

19

Kai mediena eksploatacijos metu sudr ksta daugiau kaip iki 20% arba kai mediena pakaitomis tai

sudr ksta, tai išdžiuva, ja reikia apsaugoti nuo puvimo. Tam naudojami antiseptikai. Jie turi buti

nuodingi grybams, ilga laika turi nepakisti ju savyb s, turi nekenkti žmon ms, gyvuliams, paciai

medienai ir metalams (vinims, varžtams), turi gerai isigerti i mediena. Neigiamos daugelio antiseptiku

savyb s yra stiprus, nemalonus kvapas ir aukšta kaina.

Antiseptikus kiekvienu konkreciu atveju reikia tinkamai parinkti. Gyvenamosiose ir ukin se

patalpose naudojami bekvapiai, žmon ms nežalingi antiseptikai. Išorin ms konstrukcijoms naudojami

aliejiniai, t.y. vandenyje netirpus, kad neišplautu lietus, o staliu dirbiniams - nekeiciantys medienos

spalvos antiseptikai.

Medienos antiseptikai buna keliu tipu. Tai tirpus vandenyje, naudojami vidin ms atsparioms

vandeniui konstrukcijoms antiseptinti, riebaliniai antiseptikai, kuriu neišplauna vanduo, organiniuose

tirpikliuose tirpus antiseptikai ir antiseptin s pastos. Antiseptin s pastos naudojamos antiseptinti

medin ms konstrukcijoms, kurios eksploatuojamos dr gnomis salygomis ir kintamo dr gnumo grunte.

Vienas iš didesniu medienos trukumu - nedidelis atsparumas ugniai. Kad mediena neužsidegtu, ji

apsaugoma šiais budais: medin s konstrukcijos statomos atokiau nuo ugnies šaltinio; dideli mediniai

pastatai suskaidomi gaisrasien mis arba nedegiomis pertvaromis; medin s konstrukcijos

nutinkuojamos arba izoliuojamos mažai laidžiomis šilumai medžiagomis (pavyzdžiui, asbesto

kartonu); mediena nudažoma skystaisiais priešgaisriniais dažais iki 1 mm storio pl vele; medienos

paviršius aptepamas specialia tiršta pasta, kuri sudaro iki 3 mm storio sluoksni; mediniai elementai

imirkomi priešgaisriniais mišiniais, vadinamais antipirinais ir kt.

Medienai apsaugoti naudojami silikatiniai, kazeininiai, aliejiniai ir chlorviniliniai priešgaisriniai

dažai. Silikatiniai dažai gaminami iš skystojo stiklo ir užpildu (malto kvarcinio sm lio, kreidos,

magnezito) ir pigiu mineraliniu pigmentu.

Taciau dabar dažniausiai medienos apsaugai nuo ugnies naudojami ivairus antipirinai. Vieni

antipirinai aukštesn je temperaturoje lydosi ir medienos paviršiu padengia pl vele, kuri izoliuoja ši

paviršiu nuo deguonies. Kiti antipirinai kaisdami išskiria nedegias dujas, kurios sumažina deguonies

koncentracija. Antipirinais imirkoma sausa mediena.

2.5. Statybiniai metalai

2.5.1. Metalu klasifikacija

Metalai statyboje naudojami labai placiai. Iš plieno statomi ivairios paskirties pastatu karkasai,

dideliu angu perdangos, tiltai, elektros liniju atramos. Statyboms daug reikia ir metaliniu gaminiu:

plieniniu ir ketiniu vamzdžiu, gelžbetonio armaturos, skardos, viniu, varžtu, langu bei duru lankstu ir

t. t. Nemažai naudojama ir lengvuju lydiniu iš aliuminio. Palyginus su plienin mis, aliuminin s

konstrukcijos yra 2,5 karto lengvesn s, jos nerudija.

Metalai turi daug geru techniniu savybiu: išlieka stiprus tempiami, gniuždomi, yra izotropiški,

pasižymi plastin mis deformacijomis. Taciau jie turi ir trukumu: rudija, aukštoje temperaturoje

deformuojasi.

Metalai skirstomi i juoduosius ir spalvotuosius.

Juodieji metalai - tai geležies ir anglies lydiniai, kuriuose yra ir nedideli kiekiai kitu cheminiu

elementu. Pagal anglies kieki juodieji metalai skirstomi i ketu ir pliena. Jie vienas nuo kito skiriasi

anglies kiekiu.

Ketumi vadinamas geležies lydinys, kuriame anglies yra 2-4,3%.

Plienas - tai geležies lydinys, kuriame anglies yra iki 2%. Pagal anglies kieki plienas skirstomas i

mažaangli (C<0,25%), vidutinio anglingumo (C nuo 0,25 iki 0,6%) ir daugiaangli (C nuo 0,6 iki 2%).

Pagal paskirti plienas skirstomas i konstrukcini (C nuo 0,02 iki 0,85%) ir irankini (C nuo 0,65 iki

1,4%). Konstrukcinis plienas yra netrapus ir naudojamas statybin ms konstrukcijoms, betonui armuoti

ir mašinu gamyboje. Plieno mechanin s ir fizin s savyb s pagerinamos legiruojanciaisiais priedais:

Ni, Cr, W, Mo, Ko, Cu, Al ir kt. Kai legiruojanciuju priedu yra iki 2%, plienas vadinamas mažai

legiruotuoju; kai legiruojanciuju priedu yra nuo 2 iki 10% - vidutiniškai legiruotuoju ir, kai priedu

daugiau kaip 10% - labai legiruotu. Statyboje dažniausiai vartojamas mažai legiruotasis plienas.

Spalvotieji metalai ir ju lydiniai yra skirstomi i lengvuosius (aliuminio ir magnio) ir sunkiuosius

(vario, nikelio, cinko, alavo, švino).

Lengvieji metalo lydiniai, kuriu baze sudaro aliuminis (turinis tankis iki 2700 kg/m3), naudojami

gamintu ivairiems statybiniams dirbiniams.

20

2.5.2. Plienas, jo rušys ir savybs

Plienas - placiausiai statyboje naudojamas metalas. Dabartiniu metu lengvosioms statybin ms

konstrukcijoms gaminti yra naudojamas aliuminis ir jo lydiniai. D l blogesniu mechaniniu savybiu

aliuminis ir jo lydiniai dažniausiai naudojami gaminti tik atitvarin ms konstrukcijoms.

Statyboje naudojami plienai skirstomi pagal kokybe, paskirti ir gamybos buda (marteninis arba

konverterinis). Pagal kokybe ir paskirti skiriami šiu rušiu plienai: anglinis paprastasis plienas, anglinis

karštai profiliuotasis plienas, dažniausiai naudojamas tiltams statyti, anglinis storalakštis ir

placiajuostis termiškai apdirbtas plienas, anglinis kokybiškasis plienas, geležinkeliu ir kranu b giai,

mažai legiruotasis konstrukcinis plienas.

Pagal apdirbimo buda statybiniai plienai skirstomi i tris grupes:

I - karštojo valcavimo: apvalus, kvadratinis, juostinis (lakštinis), lygiašonis ir nelygiašonis,

kampuociai, lovinis ir dvit jis (10 pav.).

II - šaltojo tempimo: labai stipri šaltai temptoji viela - apvalaus ir periodinio profilio, taip pat

paprastos kokyb s šaltai temptoji viela;

III - kombinuotojo apdirbimo: lenkti iš lakštinio plieno ivairios formos profiliai.

10 pav. Pagrindiniai valcuotojo plieno (1-10) bei lenkti iš lakštinio plieno (11-13) profiliai

Valcuotieji profiliai skiriasi ne tik savo geometrine forma, bet ir matmenimis. Lenkti profiliai

gali buti ir kitokios formos, negu pavaizduota 10 pav. (11-13).

Statyboje placiausiai naudojamas paprastasis anglinis plienas. Tai geležies ir anglies lydinys,

kuriame anglies yra nuo 0,06 iki 0,62%. Šiame pliene buna ir priemaišu: silicio, mangano. Ypac

nepageidautinos priemaišos - fosforas ir siera. Jos padidina plieno trapuma.

Plienai yra žymimi mark mis, kurios nustatytos pagal plieno chemine sud ti ir fizines

mechanines savybes: tempiamaji stipri, tampruma, santykini pailg jima (ištisima), nuovargi. Chemin

sud tis nustatoma pagal vadinamaji ekvivalentini anglies kieki. Šis rodiklis priklauso nuo visu

pagrindiniu cheminiu elementu priedu, ieinanciu i plieno sud ti.

Legiruotieji plienai yra ne tik brangesni, bet ir ilgaamžiškesni: atsparesni korozijai, ju geresn s

deformacin s savyb s ir kt.

Placiausiai statyboje naudojamu plienu fizin s mechanin s savyb s yra tokios: turinis tankis

7850 kg/m3, stipris 225-470 MPa, santykinis pailg jimas (ištisimas iki tukstancio) - 9-21%,

tamprumo modulis apie 2105 MPa. Armaturos, naudojamos gelžbetoniui gaminti, stipris buna iki

1100 MPa. Tai priklauso nuo plieno chemin s sud ties ir gamybos budo.

2.6. Statybins medžiagos iš uolienu

Statyboje sunaudojama daug medžiagu iš uolienu. Uoliena - tai tam tikras ivairiu mineralu

junginys, susidares sud tingomis salygomis. Jeigu uoliena sudaryta iš vieno mineralo, tai ji vadinama

monomineraline (gipsas, magnezitas), o jeigu iš keleto mineralu - polimineraline (granitas, dioritas).

Mineralai yra atskiri gamtiniai cheminiu elementu junginiai su maždaug vienodomis fizin mis ir

chemin mis savyb mis (pvz., kvarcas). Pagal kilme gamtin s uolienos skirstomos i tris grupes:

magmines, nuos dines ir metamorfines. Lietuvoje randamos ir statyboje naudojamos nuos din s ir

metamorfin s kilm s uolienos.

Nuos din s uolienos susidar iškritus medžiagoms iš kokios nors terp s, dažniausiai vandens.

Tokiu budu susidar atskiri nuos diniu uolienu sluoksniai. Kai kurios mineralin s medžiagos

21

iškritusios iš vandeniniu tirpalu, sutank jo ir susicementavo (gipsas, anhidritas, kalkiu tufas ir kt.).

Šitaip susidar vadinamosios chemogenin s uolienos.

Tam tikras uolienu tipas susidar iš kai kuriu vandens augalu ir gyvu organizmu liekanu, kurios

sutank jo ir susicementavo (daugumas klinciu, kreida, diatomitas ir kt.). Tai organogenin s uolienos.

Susikaupus gamtiniu uolienu fizinio ir cheminio dul jimo produktams, susidar vadinamosios

trupin s (mechanin s) uolienos (rieduliai, gargždas, žvirgždas, sm lis, molis). Dali tokiu produktu

sucementavo molis, kalkin s medžiagos, geležies junginiai, ištirpes silicio dioksidas ir tokiu budu

susidar sucementuotos uolienos (smiltainis, konglomeratas).

Veikiant aukštai temperaturai ir dideliam sl giui bei ivairiems mineralizatoriams (tirpalams,

dujoms) iš magminiu ir nuos diniu uolienu susidar metamorfin s uolienos. Tokiomis salygomis

mineralai gali persikristalizuoti arba susidaryti nauji mineralai. Tokiu budu susidariusios uolienos

dažniausiai yra tankesn s už pradines (pavyzdžiui, iš kristalinio sm lio - kvarcitas, iš molio -

kristalinis skalunas) ir labai dažnai yra skalunin s (gneisai, skalunai). Vadinasi, metamorfiniu uolienu

grupei priklauso gneisai, molio skalunai, marmuras, kvarcitas.

Magmin s kilm s uolienos yra taip pat keliu rušiu. Tai lengvos, minkštos - pemza, tufas bei

kietos ir ilgaamž s uolienos - ivairus granitai, sienitai, dioritai ir gabrai. Stipriausios iš ju yra granitai

ir dioritai, kuriu stipris yra iki 300 MPa, turinis tankis 2900 kg/m3. Iš granito daromos ivairios

apdailos plokšt s, pakopos, atramin s sienut s, paminklai, skalda ir kt.

Uolienos naudojamos pastatu pamatams, sienoms, išoriniu ir vidiniu konstrukciju apdailai,

atramin ms sienoms statyti, keliams tiesti, iš ju gaminama betono, dekoratyvinio tinko ir kitokiu

konstrukciju skalda. Tokios konstrukcijos yra stiprios, patvarios ir dekoratyvios.

Medžiagos iš uolienu klasifikuojamos pagal ju turini tanki, gniuždomaji stipruma, atsparuma

šalciui ir suminkšt jima.

Pagal turini tanki (sauso buvio) uolienos skirstomos i sunkiasias, kuriu turinis tankis didesnis

kaip 1800 kg/m3, ir lengvasias, kuriu turinis tankis mažesnis kaip 1800 kg/m3.

Pagal gniuždomaji stipruma (MPa) nustatytos tokios medžiagu iš uolienu mark s: sunkiuju - nuo

10 iki 100, o lengvuju - nuo 0,4 iki 20,0.

Pagal atsparuma šalciui medžiagoms iš gamtiniu uolienu nustatytos mark s nuo 10 iki 500.

Vienokios ar kitokios paskirties medžiagoms ir gaminiams uolienos parenkamos pagal ju

savybes, išvaizda, konstrukciju eksploatacijos salygas ir joms keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui,

jeigu akmenys yra naudojami sienoms, kuriu paviršiui keliami ir architekturiniai reikalavimai, tai

atitinkamai parenkama uolienos rušis, ju gaminiu paviršiaus (geroji pus ) apdorojimas.

Daugiausia uolienu sunaudojama skaldai gaminti. Tai iki 150 mm dydžio uolienos gabal liai,

gaunami smulkinant akmenis. Smulkinama specialiais trupintuvais. Susmulkinta skalda rušiuojama i

frakcijas pagal gabal liu dydi. Frakcijos, perplaunamos vandeniu. Skalda naudojama keliams tiesti ir

ypac betonui gaminti. Šiam reikalui daug sunaudojama nuotrupin s kilm s uolienu - žvyro ir sm lio.

Žvyras ir sm lis - tai puriu grudeliu mišinys, slugstantis žem je, up se ir jurose. Sm lio grudeliu

dydis 0,15-5 mm, žvyro 5-40 mm, o stambaus žvyro - iki 150 mm. Iš žem s sm lis ir žvyras kasamas

atviru budu ekskavatoriais ir kitomis mašinomis. Po to išvalomos ivairios priemaišos, kenksmingos

betonui ar skiediniui, perplaunama vandeniu ir, jeigu reikia, frakcionuojama.

2.7. Statybin keramika

Keramika - tai iš molio arba kitokiu analogiškos sud ties mineraliniu žaliavu suformuoti ir

išdegti gaminiai. Pagal tanki keramika santykiškai skirstoma i sukepusia ir akytaja.

Sukepusiai keramikai priskiriami tie gaminiai, kuriu vandens igeriamumas mas s atžvilgiu siekia

iki 5%. Tai grindu plytel s, klinkerin s plytos ir pan. Akytajai - tie, kuriu vandens igeriamumas

didesnis kaip 5%. Šiai grupei priklauso cerp s, plytos, drenažo vamzdžiai ir kt.

Pagal paskirti keraminiai gaminiai skirstomi i:

sienu keramika (paprastos molio plytos, tušciavidur s ir lengvosios plytos, tušciaviduriai

keraminiai blokai);

ivairios formos tušciaviduriai blokai perdangoms;

stogo keramika (cerp s);

apdailos keramika, skirta išorinei ir vidinei apdailai (apdailos plytos, keramin s fasado

plokšt s);

22

grindu keramika (grindu plytel s);

specialiaja keramika (keliu plytos, santechnikos gaminiai, chemiškai atsparios, atsparios ugniai

ir termoizoliacin s medžiagos);

lengvuju betonu užpildai (keramzitas, agloporitas).

Pagrindin keraminiu gaminiu žaliava yra kaolinas ir molis. Kaip priedas naudojamos liesosios

medžiagos (šamotas, kvarcas, šlakai, smulkus degieji priedai ir kt.).

Ne visa keramikai naudojama žaliava vienodai atspari ugniai. Tod l moliai skirstomi i atsparius

ugniai (daugiau kaip 15800C), sunkiai besilydancius (1350-15800C) ir lengvai besilydancius (mažiau

kaip 13500C).

Ugniai atsparus yra toks molis ir kaolinas, kuriuose mažai mechaniniu priemaišu. Iš ju

gaminamas porcelianas, fajansas ir kiti ugniai atsparus gaminiai.

Sunkiai besilydanciame molyje geležies oksidu, kvarcinio sm lio ir kitu priemaišu yra gerokai

daugiau negu ugniai atspariame. Iš tokio molio gaminamos sunkiai besilydancios ir apdailos plytos,

grindu plytel s ir kanalizacijos vamzdžiai.

Lengvai besilydanciuose moliuose min tu ir kitokiu priemaišu (pavyzdžiui, organiniu) yra dar

daugiau. Iš šio molio degamos plytos, cerp s, keramzitas, agloporitas ir t. t.

Keraminiai gaminiai formuojami plastiniu, pussausiu ir liejimo budu. Plastiniu budu iš dr gnos

molio mas s formuojamos plytos, keraminiai blokai, cerp s, apdailos plokšt s, drenos. Formuojant

pussausiu budu molio mas buna mažesnio dr gnio. Šis budas placiai taikomas plytoms ir

keraminiams blokeliams gaminti. Liejimo budu gaminami sud tingu formu gaminiai, tokie kaip

kriaukl s, klozetai ir kt.

Didžiausia dali iš keraminiu statybiniu medžiagu sudaro plytos. Plytos yra gaminamos

pilnavidur s ir su kiaurym mis. Paprasta molio plyta yra 250×120×65 mm, o ju stipruma nusako

mark s: 75, 100, 125, 150, 200. 65 mm storio plytos yra pilnavidur s. Skyl tosios plytos buna

65 ir 88 (103) mm storio. Jos turi apvalios arba lašeliu formos kiaurymes. Dar yra akytosios plytos,

kurios gaminamos prid jus i molio mase sudeganciu medžiagu (sukapotu šiaudu, pjuvenu, spaliu,

sausu durpiu). Poros ir tuštumos plytose, taip pat keraminiuose blokeliuose skirtos orui, kuris pagerina

ju šilumos izoliuojamasias savybes. Plytu bei keraminiu bloku ir blokeliu schemos yra pavaizduotos

11 paveiksle.

11 pav. Sienu keraminiai dirbiniai: a - plytos, formuotos plastiškuoju budu , b - formuotos pussausiu budu,

c - pertvaru blokas, d -pertvaru ir sienu blokai

Kiaurymiu ir tuštumu forma ir dydis gali buti skirtingi. Tai priklauso nuo konstrukciniu ir

technologiniu veiksniu bei žaliavos.

Sienu vidiniu paviršiu apdailai ir apsaugai naudojamos degtos keramin s plytel s, plokšt s ir

ivairios detal s. Krosnims ir židiniams aptaisyti naudojami kokliai.

Plytel s yra ivairiu dydžiu, matmenu su ivairiai apdorotais paviršiais (matinis, glazuruotas,

ivairiu spalvu ir atspalviu).

23

2.8. Gaminiai iš mineraliniu lydiniu

Statybiniu medžiagu ir gaminiu grupei iš mineraliniu lydiniu priskiriamas stiklas, sitalai ir

gaminiai iš lydytu uolienu bei šlako. Stiklu vadinama kieta, trapi, izotropin medžiaga, gauta aušinant

silikatini lydala. Sitalai - tai medžiagos iš silikatinio lydalo, kurioms budingos teigiamos stiklo ir

kristaliniu medžiagu savyb s. Gaminiai iš lydytu uolienu ir šlako turi daug bendro su dirbiniais iš

stiklo ir naudojamu žaliavu, ir savybiu atžvilgiu.

Pagrindin s stiklo žaliavos medžiagos yra šios: švarus kvarcinis sm lis - pagrindin stiklo

sudaromoji medžiaga, feldšpatas, kaolinas, potašas, kreida, dolomitas, magnezitas. Be šiu medžiagu,

dar naudojamos ir pagalbin s medžiagos, kurios reguliuoja stiklo skaidruma, spalva ir kt.

Stiklas - trapi, laidi šviesai medžiaga. Stipri gniuždant - 680-980 MPa, o tempiant - 29-58 MPa.

Paprastas silikatinis stiklas praktiškai nepraleidžia ultravioletiniu spinduliu. Stiklas gerai izoliuoja

garsa (10 mm storio stiklas lygiavertis 120 mm storio plytu sienai), atsparus daugeliui agresyviuju

medžiagu. Placiausiai statyboje yra naudojamas lakštinis stiklas. Pagal savo paskirti ir eksploatacijos

reikalavimus lakštinis stiklas yra ivairiu tipu.

Langu stiklas gaminamas 2; 2,5; 3; 4; 5 ir 6 mm storio. Lakštu plotis - nuo 250 iki 1600 mm, o

ilgis - nuo 250 iki 2200 mm. Langu stiklo lakštai yra vienodo storio, bespalviai, o ju briaunos - lygios

ir tiesios; leistinasis lakštu gaubtumas - iki 0,3% lakšto ilgio.

Daugiau kaip 25% ultravioletiniu spinduliu praleidžia uviolinis stiklas, gaminamas iš labai švariu

žaliavu, kuriose yra minimalus geležies, titano ir chromo oksidu kiekis. Uvioliniu stiklu stiklinami

vaiku ir gydomuju istaigu langai.

Šiluma sugeriantis stiklas praleidžia iki 60% matomojo spektro spinduliu ir yra mažiau laidus

šilumos spinduliams. Šis stiklas gaminamas kaip paprastas langu stiklas, taciau i stiklo mase idedama

kobalto, nikelio ir geležies oksidu.

Raštuotasis stiklas, kurio paviršiuje yra reljefinis raštas, gaunamas formuojant bespalve arba

spalvota stiklo mase horizontaliais graviruotais valcais. Raštuotasis stiklas išsklaido šviesa, sumažina

matomuma. Juo istiklinamos angos, durys, pertvaros.

Plieninis matinis stiklas gaunamas id jus i stiklo mase fluoro junginiu, fosfatu, alavo oksido.

Matinis nepermatomas stiklas gaunamas paveikus stiklo paviršiu fluoro vandeniliu arba sm lio srove.

Šiu rušiu stiklas naudojamas kaip ir raštuotasis.

Yra gaminamas ir naudojamas grudintasis stiklas. Jis yra kur kas stipresnis už paprasta stikla ir

naudojamas langams, pertvaroms, liftu šachtoms, vitrinoms istiklinti.

Kai istiklinamos angos turi atitikti didesnius mechaniniu poveikiu reikalavimus, naudojamas

armuotasis stiklas. I gaminamo armuotojo stiklo lakšta lygiagreciai su paviršiumi ispaudžiamas vielos

tinklelis, kuris dužtanciam stiklui neleidžia subyr ti. Be to, šis stiklas gaisro metu išlaiko aukštesne

temperatura.

Yra banguotasis stiklas ir spalvotas vitražinis. Banguotasis stiklas naudojamas pramoniniu ir

visuomeniniu pastatu peršvieciamai dangai, pertvaroms, apsauginiams stogeliams, balkonu ir laiptiniu

tur klu konstrukcijoms.

Spalvotas vitražinis stiklas - tai vienasluoksnis arba dvisluoksnis stiklas, gaminamas iš spalvotos

stiklo mas s. Jis naudojamas dekoratyviniam angu, duru ir pertvaru istiklinimui (viešuosiuose,

prekybos pastatuose); iš šio stiklo daromas ir dekoratyvinis vitražas.

Gaminamas ir naudojamas spalvotasis apdailos stiklas, ivairios fakturos lakštinis stiklas -

stemalitas, emaliuotos stiklin s plytel s.

Dabartiniu metu lakštini langu stikla pradeda išstumti stiklo paketai. Stiklo paketai - tai

atitvariniu konstrukciju (langu, pertvaru ir kt.) elementai, sudaryti iš dvieju arba triju stiklo lakštu,

kurie tarp saves yra sandariai sujungti ir ju tarpe yra hermetiškai izoliuotas oro sluoksnis (12 pav.).

Stiklo lakštai i paketus yra suklijuojami arba suvirinami. Stiklo paketo lakštai gali buti lygus,

skaidrus, raštuoti, grudinti, lakštu storis 3-6 mm. Tarpas tarp lakštu 4-25 mm (dažniausiai 15 mm).

Paketo r meliai gali buti metaliniai (aliumininiai), mediniai, plastikiniai, guminiai. Klijuotu paketu

plotas buna iki 16 m2. Stiklo paketai šilumos praleidžia beveik 4-5 kartus mažiau negu paprastas

langas, gerai izoliuoja garsa, neužšala, nerasoja.

24

12 pav. Stiklo paketu schemos: a, b - klijuotu, c - suvirintu: 1 - rmelis, 2 - klijin medžiaga

Iš paprastos stiklo mas s gaminami stiklo blokai suvirinant du pusblokius. Suvirinimo metu

gaunamas vakuumas, d l kurio sumaž ja šilumos laidis. Jie palyginti yra stiprus (iki 4 MPa) ir tod l

naudojami gyvenamuju, visuomeniniu ir pramoniniu pastatu angoms užpildyti, stiklin ms pertvaroms

ir pan.

Iš stiklo mas s pagal skirtingas jos lydymo ir formavimo technologijas gaminama ir kitokiu

statybiniu dirbiniu -stiklas, stiklo vamzdžiai ir kt.

2.9. Mineralins rišamosios medžiagos

2.9.1. Bendrosios žinios

Mineralin s rišamosios medžiagos yra vienas iš pagrindiniu sudedamuju komponentu kitu

statybiniu medžiagu, dirbiniu ir konstrukciju gamybai.

Mineralin mis rišamosiomis medžiagomis vadinamos iš mineralin s žaliavos pagamintos milteliu

pavidalo medžiagos, kurios sumaišytos su vandeniu sudaro pamažu kiet jancia ir akmen jancia tešla.

Jeigu i tešla imaišoma kokiu nors kietuju medžiagu (pavyzdžiui, sm lio skaldos), taip pat surišamos ir

sukiet jus gaunamas monolitinis akmuo.

Mineralin s rišamosios medžiagos kiet ja d l fiziniu, cheminiu ir fiziniu cheminiu procesu, kurie

priklauso nuo šiu medžiagu sud ties ir kiet jimo salygu. Šie procesai vyksta savaime, nors statybos

praktikoje kartais juos tenka sul tinti arba pagreitinti. Pavyzdžiui, cemento kiet jima - pagreitinti, o

gipso tešlos tiršt jima dažnai tenka sul tinti.

Mineralin s rišamosios medžiagos skirstomos i dvi grupes: orin s ir hidraulin s.

Orin mis vadinamos tokios rišamosios medžiagos, kurios kiet ja ir išlieka stiprios tik ore

(statybin s kalk s, molis, gipsin s ir magnezin s rišamosios medžiagos, skystasis stiklas). Dr gnoje

aplinkoje oriniu rišamuju medžiagu stiprumas maž ja, o kai kuriais atvejais jos visiškai suyra.

Hidraulin s rišamosios medžiagos, sumaišytos su vandeniu, gali kiet ti ore ir vandenyje. Šiai

grupei priklauso ivairus portlandcemenciai, aliuminatai, cementas ir kt. Hidraulin s rišamosios

medžiagos ypac vertingos, nes sukiet jusios yra stipresn s ir atsparesn s už orines.

Statybai naudojama rišamuju medžiagu tešla, skiediniai, kuriuos sudaro rišamuju medžiagu,

smulkiuju užpildu ir vandens mišiniai bei betono mišiniai. Pastarieji yra rišamosios medžiagos tešlos,

smulkiojo ir stambiojo užpildo mišiniai. Rišamosios medžiagos yra pagrindin tokiu mišiniu sud tin

dalis.

Svarbiausios rišamuju medžiagu savyb s yra stipris, geb jimas kiet ti, rištis. Pagal stiprio

rodiklius rišamosios medžiagos skirstomos i klases arba markes, o kai kurios - i rušis. Tai nurodoma

standartuose.

2.9.2. Orins rišamosios medžiagos

Viena iš seniausiu rišamuju medžiagu yra kalk s, kurios savo reikšm s nepraranda ir dabar. Ju

gamybos žaliava - klintys, klintiniai tufai, kreida ir kt. Žaliavoje dažnai randama ir priemaišu: molio

(jo turi buti ne daugiau kaip 6%) ir magnio karbonato MgCO3. Klintys degamos 1100-12000C

temperaturoje. Kalk s degamos ivairiais budais, dažniausiai - sukamosiose arba šachtin se krosnyse.

Ypac švarios kalk s gaunamos, degant klintims dujin se šachtin se krosnyse.

Degtos kalk s - tai akytieji šviesus gabalai. Jos dar vadinamos gabalin mis arba negesintosiomis

kalk mis. Šias kalkes dar reikia susmulkinti. Smulkinama gesinant arba malant. Statybos reikm ms

yra dažniausiai naudojamos milteliu ir tešlos pavidalo gesintosios kalk s. Tai priklauso nuo vandens

25

kiekio, kuris sunaudojamas kalk ms gesinti. Kai gesinimui vandens imama 70-100% kalkiu mas s,

degtosios kalk s subyra i baltus miltelius, kuriu turis maždaug 3 kartus didesnis už degtuju kalkiu turi.

Kai gesinimui vandens imama 3-4 kartus daugiau, gaunama kalkiu tešla, kurios kiekis priklauso nuo

degtuju kalkiu kokyb s. Kalkiu tešlos išeiga sumaž ja, kai degtosiose kalk se lieka neišdegtu gabalu,

yra perdegusiu kalkiu ir daug molio priemaišu žaliavoje. Aukštos kokyb s kalkiu tešla yra ta, kurioje

n ra neužgesusiu daleliu.

Kalkiu tešla ir iš jos pagaminti ivairus statybiniai skiediniai yra plastiški, patogus muro ir tinko

darbams. Maltu kalkiu skiediniai yra mažiau plastiški.

2.9.3. Gipsins ir anhidritins rišamosios medžiagos

Gipsin mis rišamosiomis medžiagomis vadinamos neaukštoje temperaturoje degtos medžiagos,

sudarytos iš pusvandenio gipso, o anhidritin mis rišamosiomis vadinamos aukštoje temperaturoje

degtos medžiagos, kuriu pagrindin sud tin dalis yra anhidritas.

Gipsin s rišamosios medžiagos gaminamos iš gamtinio gipso, gamtinio anhidrito ir kai kuriu

pramon s atlieku: fosfogipso, borogipso ir kt., kurias sudaro dihidratis ar bevandenis kalcio sulfatas.

Statybinis gipsas (CaSO40,5H2O) yra balta pilku milteliu pavidalo orin rišamoji medžiaga,

gaunama iš gamtinio gipso, kaitinamo 150-1600 C temperaturoje.

Statybinis gipsas, sumaišytas su vandeniu, sudaro plastiška tešla, kuri labai greitai rišasi

(po 4-6 min.) ir kiet ja. Sukiet jusio statybinio gipso stiprumas priklauso nuo milteliu smulkumo,

panaudoto vandens kiekio tešlai užmaišyti ir aplinkos dr gnumo. Smulkesni milteliai geriau

sureaguoja su vandeniu, ir dirbiniai buna stipresni. Dr gnoje aplinkoje gipsas tirpsta ir sumaž ja

gaminio stiprumas. Gipso atsparuma vandeniui padidina kalkiu, malto šlako priedas.

Statybinio gipso rišimasi sul tina kalk s, kazeininiu kliju tirpalai, sulfitiniai spirito žlaugtai.

Statybinis gipsas yra greitai kiet janti, o sukiet jusi gana stipri medžiaga, iš kurios pagaminti

gaminiai yra nedidelio turinio tankio (akytieji) ir mažai laidus šilumai. Gaminiu paviršius lygus,

baltas. Kiet jant gipsui, ju turis padid ja iki 1%, ir gipsas gerai užpildo formas. Svarbiausias

statybinio gipso trukumas yra jo mažas atsparumas dr gmei.

Statybinis gipsas naudojamas sausojo tinko lakštams, pertvaros plokšt ms, architekturin ms

detal ms ir greitai kiet jantiems gipso ir kalkiu tinko skiediniams gaminti.

Oriniu rišamuju medžiagu grupei priklauso magnezin s rišamosios medžiagos. Tai smulkus

milteliai, kuriu pagrindin sud tin dalis yra MgO. Šia medžiagu grupe sudaro kaustinis magnezitas ir

kaustinis dolomitas.

Magnezin s rišamosios medžiagos gerai kiet ja užmaišytos ne su vandeniu, o magnio chlorido,

sulfato arba kitu drusku tirpalais. Kaustinis magnezitas ir kaustinis dolomitas kiet ja greit. Kaustinio

magnezito stiprumo mark s yra 400, 500, 600, kaustinio dolomito - 100, 150, 200, 300. Taciau šios

medžiagos neatsparios vandeniui. Magnezin s rišamosios medžiagos naudojamos ksilolitui ir

termoizoliacin ms medžiagoms, nes gerai sukimba su pluoštin mis medžiagomis.

Šiai grupei taip pat priklauso skystasis stiklas. Tai orin gelsvos arba rudos spalvos skysta

rišamoji medžiaga. Jis gaminamas iš kvarcinio sm lio ir kalcinuotosios sodos arba potašo mišinio,

lydomo 1300-14000 C temperaturoje. Lydale yra apie 50-70% vandens ir jo tankis 1,3-1,5. Jis

naudojamas priešgaisriniams silikatiniams dažams, ugniai atspariems betonams, rugštims atspariems

skiediniams ir betonams gaminti, gruntui sutankinti ir kt.

2.9.4. Hidraulins rišamosios medžiagos

Hidraulin s rišamosios medžiagos - tai hidraulin s kalk s ir ivairus cementai, kurie gali kiet ti ir

ore, ir vandenyje.

Hidraulin s kalk s gaunamos išdegus mergelingasias klintis, turincias nuo 8 iki 20% molinguju

priemaišu. Hidraulin s kalk s yra sumalamos ir gesinamos. Jos kiet ja ir ore, ir vandenyje. Sukiet jusi

hidrauliniu kalkiu tešla gali pasiekti iki 7 MPa stipri. Jos naudojamos tinko ir muro skiediniams bei

žemos mark s betonui gaminti. Tai yra vertinga vietin rišamoji medžiaga, kuri pakeicia brangesnes

rišamasias medžiagas, pavyzdžiui, portlandcementi.

Atskira hidrauliniu kalkiu rušis - romancementis, kuris gaunamas smulkiai sumalus išdegtus

klintinius arba magnezinius mergelius, turincius daugiau kaip 20% molinguju priemaišu. Jo stipris ir

26

kiet jimo greitis yra didesnis negu paprastu hidrauliniu kalkiu. Naudojamas tinko skiediniui, žemu

markiu betonui gaminti.

Didžiausia hidrauliniu rišamuju medžiagu grupe sudaro portlandcemenciai, gaunami smulkiai

malant iki sukepimo išdegta kalcio karbonatiniu uolienu ir molio mišini (klinkeri) su tam tikru gipso

kiekiu. Iš kalcio karbonatiniu uolienu dažniausiai naudojamos klintys, kreida. Labiausiai tinkamas

mergelis, kuriame yra apie 75% kalcito ir 25% molio. Išdegus ši mergeli be jokiu priedu gaunamas

klinkeris - cemento pagrindas. Degimo temperatura buna nuo 13000 C iki 14500 C. Pagamintas

klinkeris kartu su gipsu ir aktyviais mineraliniais priedais malamas vamzdiniuose malunuose.

I porlandcemencio sud ti ieina keletas dirbtiniu mineralu, kurie susidaro deginant žaliava.

Pagrindiniai elementai yra trikalcis silikatas (alitas) (45-65%), dvikalcis silikatas (belitas (15-35%),

trikalcis aliuminatas (4-14%), trikalcis aliumferitas (10-18%). Be to, gali buti magnio ir kt. elementu.

Šie mineralai turi skirtinga poveiki cemento savyb ms (stipriui, rišimosi greiciui, cheminiam

atsparumui), tod l keiciant ju kiekius ir santyki yra gaminami ivairiu savybiu portlandcemenciai.

Pagrindin s portlandcemencio savyb s, nuo kuriu priklauso jo, kaip rišamosios medžiagos

(betono ir skiedinio) savyb s, yra: smulkumas, tankis ir mas , rišimosi trukm , turio kitimo kiet jant

tolygumas, šilumos išsiskyrimas ir, svarbiausia, stiprumas (aktyvumas).

Užmaišius vandeniu portlandcementi, gaunama plastiška lipni tešla. Po tam tikro laiko ji pradeda

tiršt ti - prasideda rišimasis (pra jus 45 min. po užmaišymo) ir po tam tikro laiko virsta kietuoju

kunu, kurio stiprumas buna nedidelis. Tai rišimosi pabaiga (pra jus 4-10 val. po užmaišymo). Po to

stiprumas pradeda intensyviai did ti ir tešla suakmen ja. Per visus šio proceso etapus tešloje vyksta

sud tinga visu tešloje esanciu medžiagu chemin fizin saveika, kurios rezultatas - kietas akmuo,

kuris normaliomis salygomis, nors nesmarkiai, bet kiet ja visa laika. Po triju dienu cementas igyja

35-50%, o po septyniu - 60-75% stiprumo, kuris normaliomis salygomis igyjamas po 28 dienu. Po

2-3 metu jo stiprumas padid ja 2 ir daugiau kartu.

Pagrindinis cemento kokyb s rodiklis yra jo gniuždomasis stipris. Pagal tai cementas skirstomas i

klases. Yra tokios trys klas s: 32,5, 42,5 ir 52,5. Cemento tempiamasis stipris 10-20 kartu mažesnis

negu gniuždomasis.

Cementas gerai sukimba su kietosiomis uolienu kilm s medžiagomis (skalda, žvyras, sm lis),

plienu ir kt. medžiagomis.

Cementas greitai rišasi aukštesn je temperaturoje ir dr gnoje aplinkoje. Pavyzdžiui, cemento

tešla, šutinama 70-800 C temperaturoje su garais, po 12-15 valandu pasiekia 80-90% stiprio, kuris

normaliomis salygomis igyjamas po 28 dienu.

Be paprasto portlandcemencio yra gaminamas ir naudojamas greitai kiet jantis cementas, kuris,

kiet s viena para, ir gali igyti nurodytu klasiu stipri. Tai paspartina betono gaminiu ir konstrukciju

gamyba.

Apdailos darbams ir architekturin ms detal ms gaminti yra skiriamas baltasis ir spalvotasis

cementas. Baltasis cementas gaunamas iš žaliavos, kurioje yra mažai geležies bei mangano oksidu

priemaišu. Spalvotieji cementai gaunami i baltaji cementa prid jus šarmams atspariu mineraliniu

pigmentu.

Betonin ms ir gelžbetonin ms konstrukcijoms, veikiamoms cheminiu agresyviuju medžiagu,

betonuoti naudojamas sulfatams atsparus cementas.

Yra gaminamas plastifikuotasis cementas, gaunamas susmulkinus klinkeri kartu su specialiais

priedais. Jis betona ir skiedini padaro plastiškesni, padidina ju atsparuma šalciui ir nelaiduma

vandeniui. Šias savybes betonui suteikia ir hidrofobinis cementas.

Gaminamas ir naudojamas pl trusis cementas. Kiet damas betonas ar skiedinys pleciasi, tod l

naudotinas remonto darbams, norint gerai užpildyti plyšius, siules, tarpus tarp kitu konstrukciju ir pan.

Yra ir kitu rušiu cementu: pucolaninis, aliuminatinis, šlako portlandcementis ir kt.

2.9.5. Organins rišamosios medžiagos

Organin s rišamosios medžiagos skirstomos i dvi pagrindines grupes: bitumines ir polimerines.

Bitumin s medžiagos yra gamtin s kilm s ir gaunamos perdirbant nafta ir skalunus. Musu šalyje

placiausiai naudojamas iš naftos gautas bitumas.

Svarbiausios bituminiu medžiagu savyb s yra: nelaidumas vandeniui, atsparumas rugštims,

agresyviesiems skysciams ir dujoms. Kaitinamos jos suminkšt ja, o atšaldamos kiet ja. Atsižvelgiant i

žaliavos perdirbimo buda, bitumas gali skirtis pagal kietuma, tasuma ir minkšt jimo temperatura.

27

Pagal šias savybes bitumas skirstomas i 6 markes: kuo aukštesn bitumo minkšt jimo temperatura, tuo

aukštesn jo mark . Bitumo minkšt jimo temperatura buna nuo 250 C iki 900 C. Kai kiet jimo

temperatura aukštesn , tai tasumas mažesnis. Mažesn s minkšt jimo temperaturos bitumas yra

tasesni.

Bitumas gali buti ir skystasis, skirstomas i dvi klases - tiršt jancius vidutiniu greiciu ir l tai

tiršt jancius. Skystasis bitumas gali buti gaminamas iš karto perdirbant nafta arba praskiedžiant kietaji

bituma skystaisiais naftos produktais.

Bitumas yra naudojamas ivairiems asfaltiniams betonams ir skiediniams gaminti, stogo ir

hidroizoliacin ms mastikoms, emulsijoms bei pastoms gaminti. Be to, bitumas yra vienas iš

pagrindiniu daugelio ruloniniu stogo ir hidroizoliaciniu medžiagu gamybos komponentu. Iš kartono,

imirkyto bitumu, yra gaminami placiai naudojami ruberoidas ir pergaminas.

Daugelio šiuolaikiniu statybiniu medžiagu gamybos pagrindas - rišamoji medžiaga - yra ivairus

polimerai. I polimerus id jus ivairiu užpildu, plastifikatu ir kietikliu gaunamos ivairios plastmas s.

Plastmas ms gaminti polimeras parenkamas atsižvelgiant i reikiamas plastmasiniu gaminiu savybes.

Polimeru ir plastmasiu pagrindin neigiama savyb - smarkus reagavimas i temperaturos pokycius.

Tod l pagal tai, kaip polimerai reaguoja i temperatura, jie skirstomi i termoplastinius ir

termoreakcinius.

Termoplastiniai polimerai pakartotinai kaitinami suminkšt ja, o ataušinami - v l sukiet ja, o

termoreakciniai polimerai pakartotinai kaitinami aukštoje temperaturoje nesilydo. Termoplastiniu

polimeru grupei priklauso polietilenai, polistirolai, polivinilchloridai, polivinilacetatai, poliakrilatai ir

kt., termoreakciniu - fenolio formaldehidai, karbamidai, poliuretanai, poliesterinai ir epoksidiniai bei

kt. polimerai.

Jie skiriasi savo chemine sud timi, minkšt jimo temperatura, stipriu, atsparumu agresyviems

poveikiams ir kt. Nuo šiu savybiu priklauso ir ju naudojimo sritys. Tod l vienos (pavyzdžiui,

polietilenas, polivinilchloridas ir pan.) naudojamos ivairioms izoliacin ms pl vel ms bei kai kurioms

kitoms medžiagoms ir dirbiniams gaminti, o kitos - polistirolas, epoksidiniai polimerai ir pan. -

naudojamos ir stipriems konstrukciniu elementams gaminti. Tai priklauso nuo kitu i polimerus

dedamu komponentu - užpildu - savybiu, apdorojimo technologijos ir kitu veiksniu.

Naudojant polimerus kaip rišamaja medžiaga plastmasiniams dirbiniams gaminti užpildai gali

buti ivairus - kreidos, klinciu, grafito milteliu, talko, ž rucio milteliai, susmulkinta mediena, taip pat

ivairios plastmasin s ir lakštin s medžiagos (stiklo, medviln s pluoštai, popieriaus, metalin s folijos

lakštai ir pan.). Rišamosios polimerin s medžiagos ir užpildu santykis gali buti ivairus. Pavyzdžiui,

putplasciuose užpildu beveik n ra, o medienos pluošto plokšt ms polimeru imama 6-10%. Užpildai

nenaudojami organiniam stiklui, polietileniniams vamzdžiams ir pl vel ms gaminti.

Polimerin s dervos yra naudojamos kaip rišamoji medžiaga, mažinanti agresyviuosius poveikius,

taip pat atspariems betonams ir skiediniams gaminti. Be to, tokie betonai turi ir kitu teigiamu savybiu,

palyginti su cemento betonais. Jie nelaidus vandeniui, atsparesni šalciui, mažiau supleiš ja ir pan.

2.10. Betonai, skiediniai ir mineraliniu rišamuju medžiagu dirbiniai

2.10.1. Cemento betonai

Betonu vadinamas dirbtinis akmuo, kuris gaunamas, sukiet jus racionalios sud ties rišamosios

medžiagos, vandens ir užpildu mišiniui. Nesukiet jes tokiu medžiagu mišinys vadinamas betono

mišiniu. Cemento betonai gaminami iš cemento, o užpildais naudojamos ivairios, dažniausiai vietin s,

medžiagos: sm lis, žvirgždas, šlakas, keramzitas ir kt.

Rišamoji medžiaga ir vanduo yra aktyviosios betono mišinio sud tin s dalys: rišamosios

medžiagos tešla užpildo tarpus tarp užpildo daleliu, padengia jas plonu sluoksniu ir suteikia betono

mišiniui butina slankuma ir sankabuma. Kiet dama cemento tešla suriša užpildu daleles, ir susidaro

dirbtinis akmuo - betonas. Užpildai sudaro tanku, standu akmenini skeleta.

Betonas yra viena iš svarbiausiu statybiniu medžiagu ir palyginti nebrangi, nes jos didžiaja dali

sudaro vietiniai užpildai. Pagal užpildu stambuma betonai gali buti smulkiagrudžiai (užpildu dalel s

iki 10 mm) ir stambiagrudžiai (užpildu dalel s iki 150 mm). Parinkus reikiamus užpildus ir betono

gamybos technologija, gaunami ivairiu fiziniu ir mechaniniu savybiu betonai: konstrukciniai,

termoizoliaciniai, atsparus rugštims, kaitrai ir kt. Ypac universaliu mechaniniu savybiu yra plienine

armatura armuotasis betonas - gelžbetonis.

28

Betonai skirstomi pagal ju turio mase, stipri, atsparuma šalciui, laiduma vandeniui, pagal ju

paskirti ir pagal rišamosios medžiagos tipa.

Pagal turio tanki betonai skirstomi i labai sunkius, kuriu turio tankis didesnis kaip 2500 kg/m3,

sunkiuosius - (1800-2500 kg/m3), lengvuosius - (500-800 kg/m3), labai lengvus (termoizoliacinius),

kuriu turio tankis mažesnis kaip 500 kg/m3.

Pagal gniuždomaji bei tempiamaji stipri betonai skirstomi i stiprumo klases. Stiprus betonai yra

C12/15 - C90/105. Pirmas skaicius rodo kubikini stipri (priimta musu šalyje), antras skaicius

(vardiklyje) cilindrini stipri.

Pagal atsparuma šalciui (išlaikytu ciklu skaiciu) betonai skirstomi i tokias markes: sunkieji

50-500, lengvieji 10-500.

Svarbi betono savyb - nelaidumas vandeniui. Pagal tai betonai skirstomi i nelaidumo vandeniui

markes: W2, W4, W6, W8, W10 ir W12.

Pagal paskirti betonai skirstomi i konstrukcinius, konstrukcinius termoizoliacinius,

termoizoliacinius, hidrotechninius, dekoratyvinius, specialiuosius (atsparius ugniai, rugštims ir pan.).

Svarbiausia konstrukciniu betonu savyb - stipris. Iš ju gaminamos laikanciosios pastatu

konstrukcijos (kolonos, sijos, plokšt s, pamatai ir kt.). Konstrukciniai termoizoliaciniai betonai yra ir

stiprus, ir šiluma izoliuojantys. Iš ju gaminamos laikanciosios atitvarin s konstrukcijos (sienu, stogo

plokšt s ir pan.). Termoizoliaciniai betonai turi geras šilumos izoliavimo savybes ir naudojami pastatu

šiluminei izoliacijai.

Hidrotechniniai betonai yra stiprus, tankus, nelaidus vandeniui, atsparus šalciui. Jie naudojami

užtvankoms, krantin ms, vandens pralaidoms, talpykloms statyti.

Min tu betonu pavadinimai nurodo ir ju paskirti bei naudojimo sritis.

Betono mišiniu sud tis (cementas, užpildai, vanduo) yra apskaiciuojama ir parenkama pagal

laboratoriniu bandymu rezultatus. Betono fizin s mechanin s savyb s (stipris, atsparumas šalciui,

nepralaidumas vandeniui ir kt.) priklauso nuo naudotu medžiagu kokyb s ir gamybos technologijos

(išmaišymas, sutankinimas).

Gaminant betona cemento mark yra imama didesn negu norimo gauti betono stipris.

Pavyzdžiui, norint gauti C15/20 klas s betona, cementa reikia imti 32,5-42,5 klas s.

Vanduo betonui maišyti turi buti švarus, be priemaišu, stabdanciu cemento rišimasi, kiet jima

arba blogina betono kokybe. Vandenyje turi nebuti rugšciu, riebalu, cukraus ir pan. Pradiniu kiet jimo

laikotarpiu betonas laistomas vandeniu, kuris tinka ir betono mišiniui gaminti.

Užpildai naudojami smulkieji ir stambieji. Smulkusis užpildas - naturalus sm lis, kurio grudeliu

stambumas 0,14-5,0 mm. Sunkiajam betonui gaminti daugiausia naudojamas kvarcinis sm lis.

Grudeliu paviršius turi buti šiukštus.

Upiu ir juros sm lio grudeliai blogiau sukimba su cemento akmeniu, nes yra nugludinti. Kalnu

(arba sl niu) sm lio grudeliai šiurkštesni, aštriabriauniai. Jie geriau sukimba su cementu. Sl niu

sm lyje paprastai buna žalingu priemaišu - dulkiu, molio, organiniu priemaišu. Toki sm li tenka

plauti.

Sm lio kokyb taip pat priklauso nuo jo sud ties, t.y. ivairiu dydžiu daleliu, ju santykio.

Geriausia sm lio sud tis tokia, kai sm lio grudeliai yra ivairaus stambumo, nes tuomet tuštumu turis,

kuris, gaminant tankuji betona, užpildomas cemento tešlos, yra minimalus. Cemento tešla butina ir

smilteliu paviršiui aptepti, kad betono mišinys butu pakankamai slankus ir grudeliai tarp saves

sukibtu.

Žalingos sm lio priemaišos yra ž rutis, sieros junginiai, ivairios dulk s, molis, organin s

priemaišos. Jos mažina betono stipruma, atsparuma šalciui, didina laiduma vandeniui. Ju leidžiamas

kiekis yra griežtai ribojamas (ne daugiau kaip 1,5-2%).

Stambiausi betono užpildai yra žvirgždas arba skalda. Gamtoje dažniausiai randamas žvirgždo ir

sm lio mišinys - žvyras. Skalda gaunama smulkinant gamtines uolienas ir riedulius. Aukštos klas s

(stiprus) betonai gaminami iš stipriu uolienu skaldos. Žvirgždo, žvyro ir skaldos kokybei kenkia tos

pacios priemaišos, kaip ir sm lis.

Gaminant betono gaminius, betono mišinys turi nesunkiai užpildyti formas, tarpus tarp armaturos

ir sutank ti. Vadinasi, jis turi tur ti tam tikra plastiškuma ir slanki, vadinama klojumu, kuris

nustatomas pagal standartinio kugio nuoslugi (k. n.). Kugio forma (13 pav.) yra užpildoma betono,

tankinamo 16 mm skersmens smeigiamuoju strypu. Po to forma nuimama ir matuojamas kugio

nuoslugis.

29

13 pav. Betono slankio tikrinimas

Nuoslugio dydis (cm) yra nustatomas betono mišinio slankio rodikliu, pagal kuri mišiniai

skirstomi i labai standžius ir standžiuosius, kai S = 0 cm, mažai slankius (1-3 cm), slankiuosius (4-

5 cm) ir liejamuosius (S >15 cm).

Betono mišinio slankis priklauso nuo cemento rušies, cemento ir vandens kiekio, užpildu

grudeliu formos ir stambumo, stambiuju ir smulkiuju užpildu santykio. Didinant vandens kieki slankis

did ja, taciau betono stipris maž ja. Betono mišinio slanki didina plastifikatai.

Betono mišinys yra gaminamas periodiniais betono maišytuvais, kurie pagal maišymo buda yra

gravitacinio ir priverstinio maišymo. Kai statybos darbu apimtys yra nedidel s, betonas gali buti

gaminamas statybos aikštel je, naudojant kilnojamuosius betono maišytuvus. Gaminant betona svarbu

tiksliai dozuoti medžiagas ir jas tinkamai sumaišyti. Maišymo trukm priklauso nuo cemento ir

vandens kiekio, cemento savybiu, užpildu granuliometrin s sud ties, maišytuvo tipo bei talpos (ji

buna nuo 45 iki 200 sekundžiu).

Pagrindin s sunkiojo cemento betono savyb s yra gniuždomasis ir tempiamasis stipris,

deformaciju modulis, tankis, laidumas vandeniui, atsparumas šalciui, susitraukimas ir pl timasis

(išbrinkimas), atsparumas korozijai.

Cementiniu lengvuju betonu turinis tankis mažesnis kaip 1800 kg/m3. Jie paprastai gaminami su

akytaisiais užpildais: keramzitu, agloporitu, por tojo stiklo granul mis ir pan. Šie betonai taip pat gali

buti konstrukciniai, konstrukciniai-termoizoliaciniai ir termoizoliaciniai. Jie skiriasi tankiu,

gniuždomuoju stipriu ir šilumin mis savyb mis. Apskritai, lengvieji betonai nuo sunkiuju skiriasi tik

užpildu rušimi.

Betone naudinga kryptimi išd scius plienine ar kitokia armatura gaunamas gelžbetonis.

Kiet damas betonas sukimba su armatura ir saveikauja kartu. Betonas gerai atlaiko gniuždyma, o

armatura - tempima.

Armatura - tai plieniniai strypai, viela, vijos, pluoštai, lynai. Gali buti ir valcuotieji profiliai.

Jeigu prieš betonuojant gamini, armatura yra iš anksto itempiama i forma (klojinius) arba i specialias

atramas, užbetonavus ir betonui pasiekus stipri ne mažesni kaip 70% galutinio stiprio, ji atleidžiama,

tai toks gelžbetoninis gaminys vadinamas iš anksto itemptuoju. Iš anksto itemptieji gelžbetoniniai

dirbiniai (sijos, plokšt s) yra gerokai atsparesni supleiš jimui ir standesni, t.y. mažiau ilinksta.

2.10.2. Statybiniai skiediniai

Statybinis skiedinys - tai dirbtinis akmuo, gaunamas sukiet jus rišamosios medžiagos, smulkiojo

užpildo ir vandens mišiniui. Skiedinio rišamoji medžiaga yra cementas, kalk s, gipsas, taip pat ju

mišiniai (cemento ir kalkiu, kalkiu ir gipso ir kiti). Pagal paskirti statybiniai skiediniai skirstomi i

murijimo, tinkavimo ir specialiuosius skiedinius (hidroizoliacinius, dekoratyvinius, akustinius ir pan.).

Sausoje aplinkoje naudojami skiediniai gaminami su kalk mis, gipsu, o eksploatuojami dr gnoje

aplinkoje, su hidraulin mis kalk mis bei ivairiu rušiu cementais. Kaip užpildai skiediniams gaminti

naudojamas sm lis. Murui naudojamu skiediniu didžiausias sm lio grudeliu skersmuo ne didesnis

kaip 2,5-3 mm, o tinkavimui - atsižvelgiant i tinko sluoksnio stori.

Statybinio skiedinio sud tis (cementai, kalk s, sm lis) išreiškiama medžiagu, reikalingu 1 m3

skiedinio pagaminti, turio kiekiais. Pavyzdžiui, 1:0,4:6 reiškia, kad 1 cemento turio daliai tenka

0,4 turio dalies kalkiu ir 6 dalys sm lio.

Svarbiausia nesukiet jusio skiedinio savyb yra jo plastiškumas ir vandens sulaikymas. Nuo to

labai priklauso patogumas su juo dirbti. Nuo plastiškumo priklauso suspausto arba kitaip paveikto

skiedinio geb jimas pasislinkti. Murijant arba tinkuojant, kiekvienas paviršius, ant kurio dedamas

30

skiedinys, stengiasi sutraukti (sugerti) skiedinio vandeni. D l to skiedinys pasidaro standus, sunku ji

išlyginti, pablog ja darbu kokyb . Vadinasi, skiedinio geb jimas neatiduoti vandens kitam paviršiui

yra svarbi salyga, kai norima gauti gera darbu kokybe.

Svarbiausios sukiet jusio skiedinio savyb s yra stipris, atsparumas šalciui ir kuo mažesnis

traukumas. Skiediniai yra šiu stiprio markiu: 4, 10, 25, 50, 75, 100, 150, 200 ir 300. Skiediniu, kaip ir

betonu, stipris priklauso nuo rišamosios medžiagos savybiu, sm lio kokyb s, vandens kiekio mišinyje,

kiet jimo trukm s ir kitu salygu. Tinkuojamu paviršiu kokybei ir ju estetinei išvaizdai didele itaka turi

susitraukimo deformacijos, d l kuriu atsiranda plyšiu. Kuo daugiau skiedinyje cemento, tuo didesn s

jo susitraukimo deformacijos ir tuo didesnis pavojus supleiš ti.

Pastatu išor s ir vidaus sienu apdailai yra naudojami dekoratyvinio tinko skiediniai. Be bendruju

sudedamuju daliu, i mišini yra imaišoma šarmams ir šviesai atspariu pigmentu.

Dar yra gaminami ir naudojami ivairus specialus skiediniai. Tai hidroizoliaciniai, siuliu

užtaisymo, injekciniai ir kitokios paskirties skiediniai.

2.10.3. Mineraliniu necementiniu rišamuju medžiagu dirbiniai

Mineralin s necementin s rišamosios medžiagos yra kalk s ir gipsas. Iš kalkiu yra gaminami

silikatiniai dirbiniai (ivairiu formu silikatin s plytos), silikatbetonio gaminiai - tankieji, silikalcitiniai

ir akytieji. Iš gipso gaminami gipso blokeliai pertvaroms, gipsin s ir gipsbetonio plokšt s, apdailos

lakštai ir kitokios detal s.

Placiausiai paplites silikatinis gaminys - silikatin s plytos, gaminamos iš ivairaus stambumo

švaraus kvarcinio sm lio (92-95%) ir statybiniu kalkiu (5-8%). Kartais dedama cemento dulkiu ir

mažiau kalkiu. Plytu sm lio-kalkiu mišinyje buna apie 7-9% vandens. Pagamintas mišinys papildomai

sudr kinamas ir iš jo presais formuojamos plytos ir šutinamos autoklaruose.

Plytu forma yra gana tiksli ir tod l jos sudaro lygu muro paviršiu. Silikatiniu plytu matmenys yra

tokie kaip ir molio (250×120×65 ir 250×120×88 mm). Dabar yra gaminamos ir pusplyt s, plytos su

gruobl tu paviršiumi arba jos specialiai skaldomos, norint gauti ivairesni paviršiu. Gaminamos ir

spalvotos silikatin s plytos, i mišini dedant šarmams atspariu pigmentu. Taciau yra gaminamos ir

naudojamos rausvai violetin s spalvos silikatin s plytos. Silikatin s plytos yra pigesn s už keramines

apdailos plytas.

Silikatin s plytos yra penkiu stiprio markiu: 75, 100, 125, 150, 200, 300. Dabartiniu metu vis

placiau naudojami ivairus silikatiniai blokeliai.

Be silikatiniu plytu, yra gaminami ivairus silikatiniai betonai. Silikatinis betonas - tai becementis

autoklavu kietinamas betonas, gaminamas iš kalkiu ir sm lio mišinio. Silikatiniai betonai yra tankieji

ir akytieji. Tankusis silikatinis betonas yra sunkiojo iprastinio betono rušis. Pagrindinis skirtumas -

rišamosios medžiagos tipas. Akytieji silikatiniai betonai skiriasi nuo sunkiuju tuo, kad juose yra

vienodai pasiskirsciusiu oro intarpu. Akytieji betonai kartais skirstomi i putu silikatinius ir duju

silikatinius. Pirmuoju atveju oro intarpai yra sudaromi i kalkiu ir sm lio mišini id jus specialiu putu

mišini, antruoju - imaišius dujodariu priedu (aliuminio milteliu, vandenilio peroksido ir kt.).

Iš putu arba duju silikato gaminami konstrukciniai-termoizoliaciniai ir termoizoliaciniai dirbiniai:

ivairus blokai, blokeliai, plokšt s. Konstrukciniai-termoizoliaciniai akytieji dirbiniai gali buti

armuojami ir iš ju daromas laikanciosios konstrukcijos - sijos, plokšt s ir pan. Taciau armatura turi

buti apsaugota nuo rudijimo. Kaip žinoma, metalas “nem gsta” kalkiu.

Akytuju silikatiniu betonu dirbiniai yra naudojami gyvenamuju ir kitu pastatu atitivarin ms ir

atitvarin ms-laikanciosioms konstrukcijoms statyti. Jas reikia apsaugoti nuo tiesioginio vandens

poveikio ar per didelio idr kimo.

Kai kuriu statybiniu dirbiniu gamybai ir apdailos darbams kaip rišamoji medžiaga yra

naudojamas gipsas. Gipsin s medžiagos ir dirbiniai paprastai yra gaminami iš statybinio gipso. Be to,

yra naudojama kompleksin rišamoji medžiaga, gipso-cemento-pucolanu rišamoji medžiaga,

vadinama gipscemenciu. Ji sudaryta iš pusvandenio gipso (60-75%), paprastojo arba pucolaninio

cemento (15-20%) ir aktyviu mineraliniu priedu (75% trepelio, pelenu ir kt.). Gaminius su šia

rišamaja medžiaga galima naudoti ir dr gnoje aplinkoje. Iš jos pagamintas betonas buna

10,0-30,0 MPa stiprio. Gaminamos ir naudojamos gipsbetonio plokšt s, pertvaru blokai, grindu

pagrindo plokšt s, sausasis tinkas. Gaminiai yra nedidelio turinio tankio (1000-1100 kg/m3), atsparus

ugniai, gerai izoliuoja garsa. Gipso plokštes galima armuoti medin mis balanomis, nendr mis, kurios

sumažina trapuma, padidina lenkiamaji stipri.

31

2.11. Termoizoliacins, akustins ir apdailos medžiagos

2.11.1. Termoizoliacins medžiagos ir gaminiai

Šiluma ir garsa izoliuojanciosios medžiagos yra labai panašios. Jos skiriasi tik savo struktura:

šilumai izoliuoti geriau tinka medžiagos su uždaromis poromis, o garsui sugerti - su atviromis.

Šiluma izoliuojanciosios medžiagos pasižymi nedideliu šilumos laidžiu, kuri apibudina šilumos

laidžio koeficientas  W

mK

 

 

. Kuo poros yra smulkesn s ir uždaresn s, tuo šilumos laidis yra

mažesnis.

Dažniausiai šiluma izoliuojanciosios medžiagos yra skirstomos pagal pagrindine žaliava, turini

tanki ir strukturos pobudi.

Pagal žaliavos kilme jos yra organin s (polimeriniai putu plastai, durpiu plokšt s, medienos

pluošto plokšt s) ir neorganin s (ivairi mineralin vata, putu stiklas ir kt.). Yra ir mišriu: kalkiupjuvenu,

spaliu, medienos drožliu-cemento (fibrolitas) ir pan.

Dažnai termoizoliacin s medžiagos yra skirstomos pagal turini tanki ir buna nuo 10 iki 400

kg/m3. Kai tankis didesnis, jos naudojamos kaip termoizoliacin s-konstrukcin s medžiagos.

Pagal strukturos pobudi jos yra skirstomos i biriasias, ivairias pluoštines, grudines, fibru

(keramzitas, agloporitas, spaliai, medžio pjuvenos ir pan., milteliu-perlitas ir kt.), elastingasias

(organiniu ir neorganiniu medžiagu dembliai, puskiet s plokšt s, rulonai, lakštai) ir kietasias

(kietosios plokšt s, blokai ir blokeliai, kevalai ir pan.).

Organin s kilm s kietosios termoizoliacin s medžiagos yra: medienos pluošto plokšt s, kuriu

turinis tankis =200-350 kg/m3 ir =0,06-0,09 W

m K 

, medienos drožliu plokšt s: =250-400 kg/m3,

=0,05-0,08 W

m K 

, fibrolitas: termoizoliacinis - =300-350 kg/m3, =0,085-0,09 W

m K 

, ir

konstrukcinis - =400-500 kg/m3.

Minkštuju organin s kilm s termoizoliaciniu medžiagu grupei priklauso ivairus dembliai

(plokšt s) iš augalin s kilm s medžiagu (nendriu, šiaudu ir pan.), kuriu =0,04-0,08 W

m K 

,

gofruotasis kartonas =0,05 W

m K 

ir ivairus polimeriniai dirbiniai. Šiuo metu placiausiai naudojamos

ivairios putplascio plokšt s. Tai polistiroliniai, polivinilchloridiniai, policeretaniniai putuplasciai. Ju

turinis tankis - nuo 60 iki 200 kg/m3, =0,04-0,06 W

m K 

. Ju gniuždomasis stipris 0,3-3 MPa.

Placiai statyboje naudojamos neorganin s termoizoliacin s medžiagos, iš kuriu placiausiai

paplitusi mineralin vata. Tai iš išlydytu uolienu (akmens, sm lio ir stiklo, mergelio bei šlako) gautas

pluoštas. Pluoštas gaunamas išlydžius žaliava ir lydinio mase specialia iranga išpurškus mažais

lašeliais, kurie vienas su kitu susiliesdami sudaro plonus siulelius, krintancius ant specialaus

transporterio ir sudarancius mineralin s vatos sluoksni. Mineralin s vatos turinis tankis 30-125 kg/m3,

=0,035-0,045. Mineralin vata naudojama minkštuju, pusiau kietu ir kietuju plokšciu, dembliu,

kevalu ir kitokiu iš anksto suformuotu gaminiu pavidalu. Placiai taikoma musu šalyje gaminama

PAROC akmens vata, taip pat iš kitu šaliu atvežama, kuriu turinis tankis priklauso nuo gaminio

formos ir kietumo. Minkštos akmens vatos turinis tankis - 30-35 kg/m3, kietos - 100-140 kg/m3, yra

ir 240 kg/m3. Tai priklauso nuo naudojimo vietos ir paskirties (koks veikia kruvis, sl gis, koks

leistinasis spudumas).

Gaminami ir naudojami akytojo betono termoizoliaciniai gaminiai: plokšt s, blokeliai ir pan. Ju

turinis tankis - 300-500 kg/m3, =0,10-0,13 W

m K 

. Birioji neorganin s kilm s termoizoliacin

medžiaga yra išpustas perlitas, kurio turinis tankis - 90-250 kg/m3 ir =0,05-0,7 W

m K 

.

32

2.11.2. Garsa izoliuojanciosios medžiagos

Ivairus triukšmai ir garsai erzina, trukdo ramybe. Tai žalinga žmogaus sveikatai. Ivairiu triukšmo

šaltiniu visiškai pašalinti negalima, tod l tenka sumažinti sveikatai žalinga triukšma, priimant

atitinkamus konstrukcinius sprendimus ir naudojant akustines medžiagas. Akustin mis vadinamos

tokios medžiagos, kurios gali “sugerti” garso energija.

Atitvariniu konstrukciju garso izoliacin s savyb s daugiausia priklauso nuo ju mas s ir

deformaciniu savybiu. Kuo sunkesn s atitvarin s konstrukcijos, tuo geresn s ju garso izoliacin s

savyb s. Labai padidinti konstrukciju mase netikslinga. Reikiama garso izoliacija galima pasiekti

daugiasluoksn se konstrukcijose paliekant oro tarpsluoksnius, kurie stabdo garso plitima.

Pagal paskirti ir pagrindines savybes akustin s medžiagos skirstomos i garsa sugerianciasias ir

garsa izoliuojanciasias. Jos gali buti mineralin s ir organin s. Akustin s medžiagos turi buti atsparios

dr gmei ir biologiniams veiksniams, nedegios, eksploatuojamos turi nepakeisti savybiu.

Garsa izoliuojanciosios intarpin s medžiagos naudojamos kaip intarpai ir tarpsluoksniai

perdangose, vidin se ir išorin se atitvarin se konstrukcijose ir kitokiose pastatu dalyse. Tokie

intarpai, arba tarpsluoksniai, slopina perdangos ir kitu konstrukciju perduodama smugini triukšma

(pavyzdžiui, nuo vaikšciojimo grindimis).

Garsa izoliuojanciuju medžiagu grupei priskiriamos elastingosios medžiagos: puskiet s

mineralin s vatos plokšt s bei dembliai, sluoksninio kartono paketas su vandeniui nelaidžiu

popieriniu arba folijos apvalkalu.

Garsa sugerianciosios medžiagos ir gaminiai sumažina garsiniu virpesiu, plintanciu oru ir

atsimušanciu i atitvarines konstrukcijas (grindis, lubas, sienas), energija.

Pagal garso sug rimo pobudi medžiagos skirstomos i kietasias-akytasias, akytasias-tampriasias,

membranines ir perforuotas.

Kietuju-akytuju garsa sugerianciuju medžiagu grupei priklauso:

1) lengvojo betono su akytaisiais vienfrakciniais užpildais plokšt s, kuriu storis 25-40 mm,

gaminamos iš baltojo arba spalvotojo portlandcemencio ir užpildu, o paties betono poros turi

buti atviros;

2) akytuju lengvuju betonu plokšt s, plytel s, kuriu dydis - 450×450×45 mm; turio mas -

350 kg/m3. Lubos iš tokiu plyteliu sugeria 50-80% garso.

3) putstiklis.

Akytuju-tampriuju garsa sugerianciuju medžiagu grupe sudaro mineralin s vatos plokšt s,

izoliacin s medienos pluošto plokšt , putplasciai ir kt.

Membraniniu garsa sugerianciuju medžiagu ir gaminiu grupe sudaro plonos fanerin s plokšt s,

tankus kartonas, kietos medienos pluošto plokšt s, garsui nelaidus audiniai, specialios pl vel s.

Perforuotu garsa sugerianciuju dirbiniu grupei priskiriama: plokšt s su simetriškai išd stytomis

vieno skersmens kiaurym mis; plokšt s, kuriose yra netvarkingai išd stytu ivairaus skersmens

kiaurymiu; dvisluoksn s medienos pluošto perforuotos plokšt s; akmens vatos perforuotos plokšt s ir kt.

2.12. Apdailos medžiagos

2.12.1. Dažai ir lakai

Apdailos medžiagomis vadinamos medžiagos, statybin ms konstrukcijoms (sienoms, pertvaroms,

luboms, grindims) ir ju paviršiui suteikiancioms norima estetini vaizda. Jos skirstomos i tris grupes:

skystasias medžiagas, pl veles ir lakštus.

Placiausiai taikomos skystosios apdailos medžiagos - ivairus dažai ir lakai.

Dažai ir lakai - tai tokios medžiagos ir mišiniai, kurie užtepami plonu sluoksniu ant ivairiu

konstrukciju (mediniu, metaliniu, betoniniu, tinkuotu) paviršiaus. Toks sluoksnis sukiet ja ir tampa

kieta, stipriai su pagrindu sukibusia pl vele. Paviršiai dažomi, siekiant išgauti tam tikra dekoratyvini

efekta, apsaugoti statybines konstrukcijas ir pastatu dalis nuo atmosferos veiksniu, dr gm s,

agresyviuju duju, skysciu, garu ir pan. bei pagerinti kai kuriu patalpu sanitarines ir higienos salygas.

Dažomosioms medžiagoms taip pat priklauso gruntai ir glaistai, kuriais paviršius išlyginamas

arba sutankinamas; rišamosios (klijin s) medžiagos spalvotiems milteliams surišti ir kietai pl velei

sudaryti (lakai, klijai, pokostas ir kt.); pigmentai (dar vadinami sausaisiais dažais) - spalvotieji

milteliai dažu pl velei nuspalvinti; dažai-pastos arba tirštuju skysciu pavidalo mišiniai, kuriais dažomi

33

paviršiai. Lakai naudojami paviršiams lakuoti ir kaip rišamoji medžiaga - dažams gaminti; pagalbin s

medžiagos: tirpikliai, skiedikliai (naudojami dažams ir lakams suskystinti); plaunamosios medžiagos

(seniems dažams nuplauti); paviršiu šlifavimo medžiagos ir kt.

Dažai skirstomi i tokias pagrindines keturias grupes: vandeniniai, emulsiniai, polimeriniai ir

aliejiniai. Šiuo metu besipleciancioje chemijos pramon je sukurta daug ivairiu tipu dažu, kuriu

pagrindas yra ivairios organin s ir neorganin s kilm s medžiagos.

Viena iš seniausiai naudojamu dažu grupiu yra vandeniniai dažai. Atsižvelgiant i rišamaja

medžiaga, vandeniniai dažai skirstomi i klijinius, kazeininius, kalkinius, silikatinius, cementinius ir

polimercementinius. Klijiniai yra vieni iš pigiausiu dažu. Jie naudojami gyvenamuju ir visuomeniniu

pastatu vidiniams tinkuotiems paviršiams sausose patalpose dažyti.

Kazeininiai dažai, sudaryti iš kazeino, šarmo, kalkiu ir antiseptiko (fenolio), praskiedžiami

vandeniu. Kazeininiai dažai naudojami gyvenamuju ir visuomeniniu pastatu vidaus apdailai,

tinkuotiems fasadams ir muriniams bei betoniniams paviršiams dažyti.

Kalkiniai dažai gaminami iš oriniu arba hidrauliniu kalkiu. Jie paprastai naudojami tinkuotiems

fasadams ir ivairiems plytiniams, akmeniniams, betoniniams ir tinkuotiems paviršiams dažyti.

Silikatiniai dažai gaminami iš šarmams atspariu pigmentu, užpildu ir skystojo kalio stiklo.

Sukiet jes silikatiniu dažu sluoksnelis yra atsparus tirpikliams, stiprus, gražus ir patvarus

atmosferiniams veiksniams. Silikatiniai dažai naudojami fasadams (tinkuotiems, betoniniams,

muriniams, asbocementiniams), laiptin ms, koridoriams, virtuv ms.

Cementiniai dažai gaminami iš spalvotuju cementu, su kalkiu, kalcio chlorido, kalcio stearato,

smulkaus asbesto ir sm lio priedu. Jais dažomi betoniniai, plytiniai, tinkuoti fasadai ir vidin s dr gnos

patalpos; nerekomenduojama jais dažyti organiniu ir labai tankiu medžiagu (metalo, stiklo, tankiojo

betono).

Polimercementiniai dažai gaminami praskiedžiant sausus cementinius dažus nedidel s

koncentracijos sintetiniu polimeru emulsija. Jie gerai sukimba su paviršiumi, yra atsparus atmosferos

veiksniams, patvarus, elastingi ir kiet ja sausoje aplinkoje. Paprastai naudojamos polivinilacetatin s ir

perchlorvinilin s emulsijos. Polivinilacetatinius cementinius dažus galima naudoti ir vidaus darbams.

Emulsiniu dažu grupei priklauso šie placiausiai naudojami dažai: polivinilacetatiniai emulsiniai

dažai, kurie naudojami vidaus ir išor s tinkui, betonui, kartonui ir medienai dažyti. Jie gerai prilimpa

prie paviršiu, nepavojingi dažant, higieniški, nes neturi nuodingu tirpikliu; stirolbutadieniniai

emulsiniai dažai, kuriais dažomos ivairios vidin s ir nesvarbios išorin s konstrukcijos; akrilatiniai

emulsiniai dažai, kuriu danga atspari atmosferos veiksniams, silpnoms rugštims ir šarmams, yra

ilgaamž , atspari mechaniniams veiksniams, plovimo priemon ms ir mineralin ms alyvoms.

Akrilatiniais emulsiniais dažais galima dažyti ivairias vidines ir išorines konstrukcijas (betonines,

plytines, tinkuotas, medines, metalines). Tai vieni kokybiškiausiu emulsiniu dažu.

Polimeriniai dažai dar yra vadinami emaliniais dažais. Ju yra labai daug rušiu. Jie gaminami

trinant pigmentus su ivairiais lakais ir gaunamas tinkamos dažyti suspensijos. Jos buna atsparios

šviesai, pakankamai stiprios ir atsparios aplinkos veiksniams. Emalis greit sukiet ja, o sukiet jusi

danga buna stipri, lygi, glotni ir blizganti, t.y. panaši i emali. Dažniausiai ju gamybos pagrindine

žaliava yra alkidin s, epoksidin s ir karbamidin s dervos ir yra šiu rušiu:

bendrosios paskirties gliftaliniai emaliniai dažai, naudojami dažyti ivairiems patalpu vidaus

paviršiams, kuriu neveikia vanduo ir tirpikliai;

gliftalinis emalis, atsparus vandeniui ir atmosferos veiksniams, taciau ji nerekomenduojama

naudoti išor s darbams. Be to, jis neatsparus šarmams. Šis emalis naudojamas metaliniams ir

kitokiems paviršiams dažyti;

pentaftaliniai emaliniai dažai yra su pentaftaliniu laku trintu pigmentu suspensija su sikatyvo ir

tirpiklio priedu. Prieš naudojant jie praskiedžiami solventu, vaitspiritu, terpentinu. Šie dažai

mažiau nuodingi, stipresni ir atsparesni vandeniui. Išoriniams mediniams ir metaliniams

paviršiams dažyti gaminami specialus pentaftaliniai emaliniai dažai;

nitrogliftaliniai emaliniai dažai yra nitroceliulioz s ir gliftalinio polimero tirpalas organiniuose

tirpikliuose, i kuriuos primaišyta plastifikatu ir pigmentu. Jais dažomi tokie mediniai ir

metaliniai vidaus ir išor s paviršiai, kuriems nebutina ypatingai dekoratyvi apdaila;

alkidostiroliniai emaliniai dažai, kurie atsparus vandeniui ir labai atsparus agresyviajai cheminei

aplinkai; sukiet jes sluoksnelis kietas, blizga. Jais dažomos sienos, langai, durys, lubos, virtuviu

baldai, radiatoriai, tinkuoti ir kitokie paviršiai, kuriu neveikia atmosferos veiksniai;

34

alkidinis emalis grindims - tai trintu pigmentu suspensija aliejiniame lake su sikatyvo ir tirpikliu

priedu. Emalis yra geltonos, šviesiai rudos spalvos. Tirštas emalis praskiedžiami terpentinu. Šis

emalis yra gana atsparus vandeniui, o jo sukiet jes sluoksnelis mažai dilus. Jais dažomos

medin s grindys;

nitroemaliai - tai nitroceliulioz s ir dervos tirpalas lakiuosiuose organiniuose tirpikliuose su

pigmentu ir plastifikatu priedu. Jais gruntuojamos patalpu viduje esancios metalin s ir medin s

konstrukcijos;

tilceliulioziniai emaliniai dažai - tai etilceliulioz s ir dervos tirpalas lakiuju organiniu tirpikliu

mišinyje, i kuri pridedama pigmentu ir plastifikatu. Jais dažomi tie mediniai ir metaliniai

paviršiai, kuriu neveikia atmosferos veiksniai. Etilceliulioziniai emaliai greit kiet ja, ir gaunami

labai švelnus tonai, sunkiai išgaunami kitokiais dažais;

epoksidiniai emaliniai dažai - tai pigmentu suspensija epoksidiniame lake. Jie atsparus šilumai,

atmosferos veiksniams ir rugštims. Jais dažomos metalin s konstrukcijos, kurios

eksploatuojamos dr gnose patalpose, taip pat dažomos išorin s metalin s, medin s ir kitos

konstrukcijos. Jie naudojami ir antikorozinei dangai sudaryti.

Nemaža ir seniai naudojamu dažu grupe sudaro aliejiniai dažai. Aliejiniai dažai - tai pigmentu,

pokosto ir priedu mišinys. Aliejiniai dažai gaminami kruopšciai trinant pigmentus ir užpildus su

nedideliu kiekiu naturalaus pokosto ir pridedant skiedikliu bei sikatyvu.

Aliejiniais dažais nudažytas paviršius gali buti blizgantis arba matinis. Blizgantis paviršius

gaunamas praskiedus tirštus dažus pokostu, o matinis - praskiedus mažesni kieki pokosto su tirpikliu

priedu. Gaminant matinius dažus, galima imaišyti vaško arba parafino. Matiniai dažai gaminami

statybos aikštel je.

Aliejiniai dažai naudojami plienin ms konstrukcijoms apsaugoti nuo korozijos, jais dažomi langu

rišiniai ir tie mediniai elementai bei paviršiai, kurie dažnai plaunami bei trinami (pavyzdžiui, grindys

ir pan.).

2.11.2. Ritinins ir lakštins apdailos medžiagos

Sienu ir kartais lubu apdailai dabar placiai naudojami ivairus ploni apmušalai, kuriu pagrindu yra

popierius ar ivairus audiniai. Ju paviršiuje buna išspausdintas vienos ar keliu spalvu piešinys. Ju yra

ivairiu rušiu, besiskirianciu medžiagos tipu (popierius, audinys, polimerin pl vel ), gamybos budu

bei naudojimo sritimi. Pagal gamybos buda ir naudojimo sriti jie yra: negruntuoti (piešinys

išspausdintas negruntuotame paviršiuje), paprastai dažyti, gruntuoti foniniai, plaunamieji, reljefiniai.

Kai pagrindas yra audinys, jie gali buti naturalus ir sintetiniai.

Grindu apdailai yra naudojama rulonin medžiaga - linoleumas, kuris gaminamas vienspalvis ir

raštuotas. Buna vienasluoksnis ir sluoksniuotas, su audinio (arba plono veltinio sluoksniu) pagrindu ir

be jokio pagrindo. Pagrindinio dengiamojo, taip pat ir visu sluoksniu rišamoji medžiaga yra iš ivairiu

plastmasiu.

Lakštin s apdailos medžiagos yra ivairios: naturalios medienos lentel s (dailylent s),

naudojamos vidaus ir išor s apdailai, medienos pluošto plokšt s, ivairios keramin s ir polimerin s

plytel s ir kitokie lakštiniai dirbiniai, pagaminti iš organin s ir neorganin s kilm s žaliavu.

2.11.3. Pagalbins apdailos medžiagos

Atliekant dažymo darbus, taip pat naudojant apdailai kai kurias ritinines arba lakštines medžiagas

yra reikalingos pagalbin s medžiagos. Tokios pagalbin s medžiagos yra: glaistai, gruntai, skiedikliai,

tirpikliai, sikatyvai, plovimo medžiagos, paviršiu šlifavimo medžiagos, klijai ir kt.

Glaistas yra tiršta, plastiškos mas s pavidalo medžiaga, kuri naudojama paviršiu nelygumams

išlyginti ir plyšiams užtaisyti. Glaistai gaminami iš rišamosios medžiagos, užpildo (dažniausiai

kreidos, kuri sudaro didžiaja glaisto dali) ir priedu.

Rišamoji medžiaga parenkama, atsižvelgiant i tai, kokiais dažais numatoma dažyti išlygintus

paviršius. Pavyzdžiui, jeigu paviršius bus dažomas klijiniais dažais, naudojamas klijinis glaistas;

dažant aliejiniais arba emaliniais dažais - kliju-pokosto, pusiau aliejinis ir aliejiniai glaistai; dažant

perchlorviniliniais dažais - glaistoma perchlorviniliniu glaistu ir kt.

35

Apdailos darbams naudojamas specialus mišinys - gruntas, pagamintas iš pigmentu, užpildu ir

rišamosios medžiagos. Gruntai naudojami dažomuju paviršiu poringumui sumažinti (mažiau

sunaudojama dažu, o dažu sluoksnis ir spalva buna vienodesni), metaliniu paviršiu antikorozinei

apsaugai sustiprinti.

Atsižvelgiant i dažymo ruši, gruntai parenkami pagal dažomo paviršiaus medžiaga, norima gauti

atsparuma poveikiams ir isigeriamuma bei dažu ruši.

Dažai, lakai ir gruntas skiedžiami skiedikliais. Ju yra ivairiu tipu. Tai terpentinas, paprastas

žibalas, ksilolas, ivairiu markiu specialus tirpikliai ir skiedikliai, vaitspiritas.

Ritinin s ir lakštin s medžiagos prie apdailinamojo paviršiaus dažniausiai yra tvirtinamos klijais.

Kaip ir apdailos medžiagu, taip ir kliju ivairov yra labai didel . Nuo senu laiku yra naudojami

gyvulin s ir augalin s kilm s klijai (kaulu, kazeino, dekstrino ir kt.), augaliniai dirbtiniai

(karboksimetilceliulioz ir metilceliulioz ). Dabartiniu metu labiausiai paplite ir efektyviausi yra

polimeriniai klijai.

Polimeriniai klijai buna emulsiju, vandeniniu ir spiritiniu tirpalu pavidalo. Sintetiniams klijams

gaminti dažniausiai naudojamas polivinilacetatas, epoksidin s ir kitokios polimerin s dervos.

Polivinilacetatiniai klijai naudojami apmušalams priklijuoti, glaistui gaminti ir kt.

Pasirinkta kliju rušis priklauso nuo klijuojamu medžiagu tipo, ju paviršiu, busimos

eksploatacin s aplinkos (dr gna, sausa, veikia ar neveikia apkrovos ir pan.) ir kitu veiksniu. Yra

polimeriniu dervu pagrindu pagamintu kliju, kurie atstoja metalo privirinima, detaliu sujungima

varžtais arba vinimis.

Savikontrols klausimai

1. Kokios yra fizikin$s ir chemin$s statybiniu medžiagu savyb$s?

2. Kokios yra statybiniu medžiagu mechanin$s savyb$s?

3. I kokias grupes medžiagos skirstomos pagal savo struktura?

4. Mediena, jos dirbiniai ir kokios jos panaudojimo statyboje sritys?

5. Medienos dirbiniu kokyb$s ir ilgaamžiškumo užtikrinimo budai.

6. Kokie yra statybiniai metalai ir kokios pagrindin$s ju savyb$s?

7. Kokie yra keramikiniai dirbiniai ir kokios ju panaudojimo statyboje sritys?

8. Kokios yra mineralin$s rišamosios medžiagos?

9. Koks skirtumas tarp oriniu ir hidrauliniu rišamuju medžiagu?

10. Kur naudojamos organin$s rišamosios medžiagos?

11. Kas yra betonas? Jo sud$tis?

12. Kokios pagrindin$s betonu fizikin$s - mechanin$s savyb$s ir ju reikšm$s?

13. Kokie pagrindiniai kokybiniai reikalavimai betono sudedamosioms medžiagoms?

14. Kas yra gelžbetonis? Kaip jis gaunamas?

15. Kas yra statybinis skiedinys ir jo savyb$s?

16. Kas yra necementiniai mineraliniai statybiniai dirbiniai?

17. Pagal kokius pagrindinius požymius yra skirstomos termoizoliacin$s medžiagos?

18. Kokie yra pagrindiniai termoizoliacines savybes charakterizuojantys rodikliai ir nuo ko

jie priklauso?

19. Kaip pagal paskirti ir savybes yra skirstomos akustin$s medžiagos?

20. Kaip akustin$s medžiagos skirstomos pagal garso sug$rimo pobudi?

21. Kokios pagrindin$s apdailos medžiagu grup$s ir kokie skirtumai tarp ju?

22. Kokios yra pagrindin$s dažu grup$s ir kokie ju sud$ties pagrindiniai komponentai?

23. Kokios yra ritinin$s ir lakštin$s apdailos medžiagos?

24. Kas tai yra pagalbin$s apdailos medžiagos ir kokia ju paskirtis?

36

3. KONSTRUKCINIAI PASTATU ELEMENTAI

3.1. Pamatu pagrindai

Grunto masyvas, atlaikantis pastato su visomis ji veikianciomis apkrovomis svori, vadinamas

naturaliu pagrindu. Jeigu naturalus pagrindas yra silpnas ir neatlaiko pastato sl gio, jis stiprinamas,

irengiant dirbtini pagrinda.

Gruntai skirstomi i dvi klases: uolinius ir neuolinius.

Uoliniams gruntams priskiriami vulkanin s, metamorfin s ir nuos din s kilm s gruntai su

standžiaisiais ryšiais tarp grudeliu. Standusis ryšys tarp grudeliu suteikia uoliniams gruntams tvirto

bei trapaus kuno savybiu. Uoliniu gruntu deformacijos yra proporcingos sl giui. Žem s paviršiuje

tokiu gruntu mažai, tod l pagrindu jie esti retai.

Neuoliniai gruntai skirstomi pagal sudedamuju daleliu stambuma ir forma, taip pat pagal ryši tarp

grudeliu.

Nerišliesiems gruntams priklauso gabaliniai ir sm liniai gruntai. Juose n ra ryšiu tarp grudeliu. Kuo

didesni grudeliu matmenys, tuo geriau jie susiglaudžia ir buna didesn laikomoji galia. Gamtin mis

salygomis tarpai tarp stambiu grudeliu buna pripildyti gerokai smulkesniu grudeliu, vandens arba oro.

Žvyringojo ir smulkiojo sm lio laikomoji galia nepriklauso nuo dr gnio; smulkesniu sm liu

stiprumas maž ja, did jant dr gnumui.

Sm liu savyb ms didele itaka daro ivairios molingos ir organin s priemaišos. Jos mažina

laikomaja galia.

Dulkingieji sm liai, prisisotine vandens, yra slankus ir vadinami dribsm liu.

Sm liniu gruntu savyb ms didele itaka daro tekantis gruntinis vanduo, kuris gali išplauti

smulkesnes sm lio frakcijas. D l to sumaž ja grunto tankumas ir pastatas nevienodai nus da. Kylant

vandeniui i viršu, sm lis taip pat išsipurena. Krintant vandens lygiui, sm linis gruntas sutank ja ir

darosi tvirtesnis. Taip tank dami gruntai s da.

Moliniai gruntai yra sankabus. Svarbiausias ju komponentas yra molio dalel s. Keiciantis

dr gmei, molinis gruntas gali pereiti iš tvirtos busenos i plastine bei takia, ir atvirkšciai.

Moliniai gruntai susispaudžia sumaž jus poru turiui, išspaudus iš poru laisvaji vandeni. Taciau

vanduo išsispaudžia iš ju labai l tai ir statiniai, pastatyti ant moliniu gruntu, s da daugeli metu.

Moliniams gruntams priskiriami dumbliai, slugus ir kilsnus gruntai. Dumblas - tai pradin s

formavimosi stadijos molinis gruntas. Slugus gruntai - moliniai gruntai, kurie, veikiami išoriniu

apkrovu arba savosios mas s, dr kinami papildomai. Kilsnus gruntai - tai moliniai gruntai, kuriu

turis, sudr kinus vandeniu, padid ja daugiau kaip 4%.

Gruntuose gali buti ir augaliniu liekanu. Jei ju daugiau kaip 10%, gruntai vadinami

uždurp jusiais gruntais. Tokie gruntai labai dr gni, spudus, jie netinkami statiniu pagrindams.

Rajonuose, kuriuose buvo ledynas, pastatu pagrindais dažniausiai yra ledynu kilm s gruntai.

Jiems priskiriami moreniniai gruntai, kurie susidar daugiausia ledyno dugne ir sutank jo jo svorio

veikiami.

Moreniniuose gruntuose, susidedanciuose iš priesm liu ir priemoliu, yra vandens prisotintu

sm lio linziu, kartais panašiu i dribsm lius. Taciau moreniniai gruntai tinka pagrindams. Bet d l ju

sandaros nevienodumo ir strukturos pažeidimo pastatai ir statiniai gali nevienodai s sti.

Apie 57% Lietuvos dengia moreniniai moliniai gruntai, kurie dažniausiai tankus, kieti, mažai

deformuojasi, yra geras pastatu pagrindas. Apie 10% teritorijos dengia limnoglacialiniai priemoliai ir

moliai. Jie yra nelabai stiprus ir, apkrovu veikiami, smarkiai deformuojasi. Apie 32% teritorijos

dengia ivairios kilm s sm liai. Dauguma ju yra vidutinio tankumo ir tankus, tod l yra geras pastatu

pagrindas.

Grunto, kaip pastato pagrindo, stipruma mažina dr gm . gruntiniai vandenys gali ne tik iš po

pamatu pado išplauti smulkiasias grunto daleles, gali veikti grunta chemiškai, ištirpindamas kai kurias

jo sud tines dalis, bet ir ardo pamatu konstrukcija. Tod l parenkant naturalu pagrinda reikia

atsižvelgti i galima kenksminga gruntinio vandens poveiki ir numatyti priemones, kaip nuo jo

apsisaugoti.

Kitas veiksnys, turintis itakos pagrindo savyb ms - peršalimas.

Nevienodas turio did jimas (grunto kilsnumas) šalant ir netolygus s dimas atšylant yra daugelio

pastatu ir statiniu pažeidimu priežastis, ypac kai buna didelis gruntu sezoninio peršalimo gylis.

Šaldami labiausiai kilsnus tie gruntai, kuriuose yra daug molingu ir, ypac dulkingu, daleliu.

Smulkiuosiuose, dulkinguose sm liuose, priesm liuose ir priemoliuose, juostiniuose moliuose aukštas

37

kapiliarinio vandens lygis, tod l išalo zonoje kaupiasi vanduo. Susidaro ledo “linz s”, ir grunto turis

gali padid ti daugiau kaip 9%. Tai pagrindin gruntu kilsnumo priežastis.

Moliuose vandeniui jud ti kapiliarais sunkiau. Jis kyla l ciau, o gruntas išala greiciau, tod l

gerokai mažesn ledo “linziu” susidarymo galimyb . Žvyro, žvyringojo sm lio, vidutinio stambumo

sm lio pagrindai užšaldami nesideformuoja.

Jeigu pastata butinai reikia statyti silpnuose gruntuose, neturinciuose pakankamos laikomosios

galios, daromi dirbtiniai pagrindai - gruntiniai arba poliniai.

Po pamatais silpnus gruntus pigiau ir paprasciau pakeisti stipriais, negu paplatinti pamata. Silpni

gruntai iškasami iki 1,5-2 m gylio ir pakeiciami sm lio ar žvyro pasluoksniu. Sm lio ar žvyro

posluoksnis paskirsto sl gi didesniame grunto plote, ir taip padid ja pagrindo laikomoji galia.

Gruntai tankinami taip pat voluojant, plukiant, vibruojant, irengiant sm lio arba specialaus

grunto polius. Šie poliai irengiami kimštiniu poliu principu, tik vietoj betono i grežinius beriamas

sm lis arba specialiai parinktas grunto mišinys.

Norint padidinti sm liu laikomaja galia, gruntas silikatinamas. Tam naudojamas skystojo stiklo

skiedinys ir kalcio chloridas, kurie išvirkšciami i grunta. Vykstant cheminei reakcijai, susidaro

vandenyje netirpus, stiprus strukturinis sm lio grudeliu junginys, panašus i smiltaini.

Dulkingiems ir vandeniui prisotintiems sm liams (dribsm liams) sutvirtinti išvirkšciamas

skystasis stiklas ir fosforo rugštis.

Gruntai taip pat sutvirtinami naudojant cemento skiedini.

3.2. Pamatai ir ju konstrukcijos

Pamatas - tai pastato dalis, kuri perduoda ju apkrovas pagrindui ir yra viena iš svarbiausiuju

pastato daliu.

Pagal salycio su pagrindu pobudi pamatai skirstomi i sekliuosius, polinius ir giliuosius.

Seklieji pamatai statomi iškastoje duob je, kuri, pastacius pamata, užpilama gruntu ir

sutankinama. Tokie pamatai perduoda pastato apkrova pagrindui padu. Sekliuju pamatu gylis

dažniausiai buna ne didesnis kaip 3-5 m.

Poliniai pamatai pastato apkrova perduoda poliu galais ir ju šonais. Jie irengiami tokiuose

pagrinduose, kur stiprus gruntas slugso giliau.

Gilieji pamatai naudojami, kai stiprus gruntas slugso giliai (10-60 m). Jie pastato apkrova

pagrindui perduoda padu ir šonais, nes irengiami grunte arba i ji igilinami. Gilieji pamatai yra

ekonomiškesni ir irengiami, kai poliniai pamatai neefektyvus.

Pagal pastato konstrukcine schema pamatai gali buti juostiniai, atskirieji (pavieniai) ir ištisiniai

po visu pastatu. Pamato konturas plane paprastai atkartoja dali virš pamato.

Po ištisin mis sienomis pamatai daromi nenutrukstamos juostos pavidalo ir vadinami juostiniais

(14 a pav.).

Tokius pamatus racionalu irengti ir tada, kai kolonos išd stytos tankiai ir yra veikiamos dideliu

apkrovu (14 b pav.).

Juostiniai pamatai irengiami po išorin mis ir vidin mis sienomis. Jie gali buti iš surenkamuju

betoniniu bloku; monolitiniai juostiniai; iš pavieniu stulpu (14 c pav.) ir kai viršus sujungiamas

pamatu sijomis (stulpiniai) (14 d pav.).

Ištisin gelžbetonin monolitin plokšt po visu pastatu daroma tada, kai pagrindo viršutinis

sluoksnis yra per silpnas kitokiu pamatu apkrovoms atlaikyti. Kai apkrovos didel s, o stiprus gruntas

labai giliai, gali buti kalami poliai, kurie sujungiami gelžbetoniniu plokšciu rostverku.

Šiuo metu gyvenamuju ir visuomeniniu pastatu pamatai yra akmenbetonio, betoniniai ir

gelžbetoniniai.

Akmenbetonio pamatai irengiami iš skaldytu akmenu. Tokie akmenys geriau sudedami, ir

pamatas buna stipresnis.

Akmenbetoninio ir betoniniai pamatai priskiriami prie ilgaamžiu konstrukciju. Ju eksploatacijos

trukm siekia iki 200 metu.

Gelžbetoniniai pamatai taip pat yra ilgaamž konstrukcija ir pastaruoju metu dažniausiai

naudojama. Tai labai stiprus pamatai, tod l jais galima perduoti pastato sl gi i dideli pagrindo plota,

kai pamato aukštis nedidelis.

Iprasta išskirti dvi pamato budingasias plokštumas: viršutine, ant kurios paremti laikantieji

pastato elementai (14 pav., 1) ir apatine, kuria sl gis perduodamas i pagrindo grunta (14 pav., 2).

38

Viršutin plokštuma vadinama pamato viršumi, o apatin - pamato padu. Pamatas savo padu

perduoda apkrovas i pagrindo grunta.

14 pav. Pamatu rušys: a - juostinis sienos pamatas, b - juostinis kolonu pamatas, c - pavienis kolonos pamatas,

d - stulpinis sienos pamatas su pamatu sija; 1 - pamato viršus, 2 - pamato padas, 3 - siena, 4 - pamatu sija,

5 - kolona

Pamatai vadinami standžiaisiais, jei jie, pagrindui deformuojantis, nesideformuoja arba

deformuojasi mažai. Jeigu deformuojantis pagrindui pamatai linksta, tai jie vadinami liaunaisiais ir

daromi iš atsparaus lenkimui gelžbetonio.

Vienas iš svarbiausiu veiksniu, užtikrinanciu reikiama pagrindo laikomaja galia ir deformacijas,

kurios leistinos pagal pastato eksploatacijos salygas, yra pamatu igilinimo dydis. Jis priklauso nuo

pastato paskirties ir konstrukcinio sprendimo, pagrinda veikianciu apkrovu, šalia blokuojamu pastatu

pamatu gylio, geologiniu ir hidrogeologiniu salygu. Visu rušiu gruntuose pamatai turi buti igilinti ne

mažiau kaip 0,5 m nuo išorinio lyginamojo paviršiaus.

Kilsniuose pagrindo gruntuose (smulkieji ir dulkingieji sm liai, stambieji nuotrupiniai gruntai su

molio priemaiša), pamatu igilinimo dydis turi buti toks, kad gruntas neperšaltu po pamato padu.

Peršalusiame kilsniame grunte susidaro sušalusiu sluoksniu (ledo „linziu”) ir grunto turis

padid ja. D l to gruntas, o kartu ir konstrukcijos deformuojasi. Atšiles kilsnus gruntas buna peršlapes

ir suminkšt jes, d l to taip pat atsiranda nepageidaujamu deformaciju. Tod l kilsniuose gruntuose

pamatai igilinami daugiau už skaiciuojamaji grunto peršalimo stori. Atskira pamatu grupe sudaro

poliniai pamatai, kurie daromi, kai stiprus gruntai yra giliai.

Poliai - tai apskriti arba daugiakrašciai strypai, igilinti i grunta. Polinius pamatus sudaro poliai ir juos

jungiancios monolitin s sijos ar plokšt s, vadinamos rostverku, i kuri atremta virš pamato esanti konstrukcija.

Vadinasi, pastato apkrova perduodama rostverkui, nuo jo - poliams, nuo poliu - gruntui (15 pav.).

Pagal gamybos buda poliai skirstomi i kalamuosius, kurie igilinami mechaniniu budu, ir

plukiamuosius, kurie betonuojami grunte. Ju buna mediniu, plieniniu, betoniniu ir gelžbetoniniu.

Mediniai poliai daromi iš spygliuociu medienos ir yra 6,5-8,5 m ilgio, ju plonasis galas yra

18-34 cm skersmens. Mediniai poliai naudojami tik ten, kur bus eksploatuojami žemiau paties

žemiausio gruntinio vandens lygio. Priešingu atveju mediena neišvengiamai supus.

Plieniniai poliai naudojami retai. Jie daromi iš plieniniu valcuotuju profiliu arba vamzdžiu.

Dabar statybose dažniausiai naudojami betoniniai ir gelžbetoniniai poliai. Tokiu poliu irengimo

technologija tiek išpl tota ir patobulinta, kadangi ši pamatu rušis yra pagrindin .

Civiliniu pastatu poliniams pamatams irengti dažniausiai naudojami kalamieji gelžbetoniniai

poliai. Jie dažniausiai gaminami kvadratinio skerspjuvio, kurio kraštin 20-40 cm ir 3-16 m ilgio.

Poliu ilgis parenkamas pagal reikalinga laikomaja galia.

Dažnai juostiniai pamatai kartu buna ir pastato rusio siena (15 pav.). Tokie pamatai turi atlaikyti

ne tik vertikaliasias apkrovas, bet ir dideli grunto šonini sl gi. Tai reikia ivertinti darant tokius

pamatus ir rusio sienas.

39

15 pav. Pastato su rusiu poliniu pamatu ir hidroizoliacijos irengimo sche mos: 1 - ikalamasis polis,

2 - monolitinis gelžbetoninis rostverkas, 3 - rusio sienos surenkamasis betoninis blokas, 4 - hidroizoliacija,

5 - betono paruošiamasis sluoksnis

Dažnai pastatu rusio sienas ir patalpas reikia apsaugoti nuo kapiliarin s dr gm s ir kartais nuo

laikino gruntinio vandens lygio pakilimo. Jei statybviet je nuolat aukštas gruntinio vandens lygis,

tenka spresti efektyvios hidroizoliacijos irengimo klausimus.

Rusio sienoms apsaugoti nuo kapiliarin s dr gm s paprastai naudojama horizontali ir vertikali

hidroizoliacija (15 pav.).

Horizontali hidroizoliacija dažniausiai daroma virš pap d s, kad i rusio siena vanduo

neprasiskverbtu iš apacios. Be to, tokia hidroizoliacija daroma ir virš pamato ir rusio sienos norint

apsaugoti nuo dr gm s siena ir perdanga.

Vertikali hidroizoliacija irengiama iš išorin s rusio sienos pus s ir apsaugo siena iš grunto pus s.

3.3. Sienos ir pertvaros

3.3.1. Sienu rušys. Medins sienos

Išorin s ir vidin s sienos - svarbiausi pastato konstrukciniai ir atitvariniai elementai. Tad pastatai

dažnai vadinami pagal sienu ruši: mediniai, plytiniai, stambiaplokšciai, karkasiniai ir kt. Pagal

naudojamas medžiagas sienos skirstomos i medines, murines, betonines, kompleksines ir metalines.

Statomos ne vien metalin s gyvenamuju namu sienos, daromi ir sluoksniuotuju sienu išoriniai

sluoksniai (iš profiliuotuju lakštu).

Medin s sienos - vienas iš seniausiu pastatu konstrukciniu ir atitvariniu elementu. Medin s

sienos buna santykinai neilgaamžiu pastatu. Mediena yra deficitin ir brangi medžiaga, tod l sienoms

dabar naudojama retai. Medin s sienos daromos restin s - iš apvaliu, apipjautu arba profiliuotu

sienoju, karkasin s - iš tašu, lentu, plokšciu ir skydin s - surenkamos iš stambiu, gamyklose

pagamintu skydu.

Restin s sienoju sienos sudarytos iš sujungtu sienoju eiliu. Kampuose sienojai jungiami

spraustine sandura arba dygiais.

Mediniai gaminiai sienoms statyti gaminami iš spygliuociu ir lapuociu medienos - pušies, egl s,

ažuolo, beržo, liepos, buko ir kt. Dažniausiai naudojama spygliuociu mediena, nes tokiu medžiu

kamienai tiesesni, mediena - nedidelio tankio, lengvai apdirbama, joje yra smalingu medžiagu, tod l

l ciau puva.

Sienos daromos iš rastu ir tašu (16 pav.). Rastu sienos dabar reciau naudojamos. Dažniau restin s

sienos daromos iš tašu. Tašu sienos buna dvejopos: tokios pat konstrukcijos kaip ir iš rastu arba

daromas tašu karkasas, iš tokiu pat tašu.

Pastaruoju metu vis placiau gyvenamiesiems namams statyti naudojamos medin s karkasin s

sienos (17 pav.). Karkasas yra surenkamas iš mediniu tašu. Ant pamato dedama hidroizoliacija, o virš

jos apatinis karkaso vainikas. Ant jo statomi statramsciai ir sutvirtinami ramsciais. Paskui uždedamas

viršutinis vainikas. Visi karkaso elementai sujungiami vinimis, kab mis, metalin mis juostel mis ir kt.

I viršutini vainika remiamos perdangos sijos ir stogo gegn s.

40

16 pav. Medinis namas ir jo elementai: a - rastu, b - tašu, 1 - termoizoliacinis k amšiklis (pakulu, samanu,

mineralins vatos ir pan.), 2 - dygis, 3 - rastas (tašas)

Karkaso statramsciai dažniausiai daromi iš 180×100 ir 150×100 mm tašu, išd stytu kas

0,8-1,2 m. Angose statomi papildomi statramsciai ir rygeliai. Jie kartu yra ir langu bei duru staktos

elementai. Karkaso elementai gali buti ir metaliniai. Jie daromi ivairiu profiliu iš plonu metaliniu

lakštu. Dažniausiai buna lovio formos, jungiami specialiomis sriegvinimis. Karkasas paprastai

apkalamas apdailos lentel mis ar kitomis lakštin mis medžiagomis. Tarp išorinio ir vidinio apvalkalo

dedamos lengvos mineralin s vatos plokšt s ar dembliai, polistirolas ar kitos efektyvios

termoizoliacin s medžiagos. Kad siena mažiau prapustu v jas, klojamos rulonin s medžiagos

(polietileno pl vel , pergamentas ir kt.).

17 pav. Mediniu karkasiniu sienu elementai: 1 - pamatas, 2 - apatinis vainikas, 3 - inkarinis varžtas,

4 - statramstis, 5 - viršutinis vainikas, 6 - standumo spyriai, 7 - pirmo aukšto sijos, 8 - antro aukšto sijos,

9 - sienos plokšt, 10 - plokšciu sandura

41

Karkasiniu sienu apvalkalu gali buti ivairios plokšt s: kietos medienos plaušo, medienos drožliu,

fibrolito, gipsokartonio ir kt. Kad sienos ilgiau laikytu ir butu geresn s išvaizdos, jos apmurijamos ½

plytos storio sienute. Tarp sienos ir išorinio sluoksnio yra paliekamas 2-3 cm oro tarpas

susidarantiems vandens garams išgaruoti.

3.3.2. Murins sienos

Murin s sienos murijamos iš smulkiuju ir stambiuju elementu. Smulkieji elementai gali buti

naturalus, išpjauti ar kitaip pagaminti iš akmenu ir dirbtiniai - keraminiai, silikatiniai, betoniniai.

Sienos statomos iš keraminiu pilnaviduriu ir skyl tuju plytu bei skyl tuju blokeliu, silikatiniu

plytu ir blokeliu, pilnaviduriu ir skyl tuju betoniniu blokeliu.

Jos gali buti vieno tipo muro (plytu, blokeliu) ir kompleksin s (sluoksniuotosios). Muro tipo

parinkimas priklauso nuo pastato paskirties, apkrovu ir šilumos izoliavimo bei kitu eksploataciniu

reikalavimu. Kadangi siena iš vieno tipo medžiagu negali patenkinti visu šiu reikalavimu, tai dabar

murin s sienos daromos sluoksniuotosios: iš sluoksniu, kurie gerai perima apkrovas (plytu, betoniniu

blokeliu) ir gerai šiluma izoliuojanciu sluoksniu (18 pav.) (akyto ir putu betono blokeliu ir kt.).

Tokios sienos vadinamos kompleksin mis arba plytu muro su apymuriu.

Visos pastatu sienos paprastai buvo daromos masyvios: išorin s - dvieju plytu storio, o vidin s -

pagal vertikaliasias apkrovas ar kanalus sienose 1, 1½ ir retkarciais 2 plytu storio.

Dabar pastatu su išilgin mis laikanciosiomis sienomis išorin s masyvios sienos, siekiant taupyti

patalpu šildymo energija, daromos sluoksniuotos. Tokios pat daromos ir skersin s išorin s sienos.

Plytiniai pastatai praktiškai buna ne aukštesni kaip 10-12 aukštu.

Skiriamos tokios pastatu sienu dalys: rusio, cokolin ir antžemin .

18 pav. Kompleksins murins sienos schema: 1 - plytu muras iš išors, 2 - termoizoliaciniu bloku muras,

3 - plytu muras iš vidaus, 4 - tinkas, 5 - ryšys tarp muro sluoksniu Cokolis - išor s sienu apatin dalis. Kadangi ji labiausiai dr kinama atmosferos krituliu ir

dažniausiai mechaniškai pažeidžiama, tod l daroma iš surenkamuju betoniniu bloku arba monolitinio

betono. Cokolin dalis daroma ne žemesn kaip 30-40 cm. Muriniu sienu cokolin dalis iš išor s

apsaugoma stipriomis ir šalciui atspariomis medžiagomis. Aplink pastata irengiama priegrinda,

paprastai iš šaligatvio betoniniu plyteliu, pad tu ant sm lio sluoksnio su nuolydžiu nuo sienos pus s,

kad paviršiaus akmenys netelkšotu prie sienos.

Karnizas - tai stogo tesinys visu pastato perimetru, saugantis sienu išorinius paviršius nuo lietaus

vandens, ir architekturinis pastato elementas. Jo matmenys priklauso nuo pastato monumentalumo, jo

aukšcio, vietov s. Siauresnis už puse sienos storio karnizas laiko savo mase, muro eil s iškišamos

pamažu 6-8 cm. Platesnis už puse sienos storio karnizas daromas iš surenkamuju gelžbetoniniu

plokšciu (19 pav.). panašios formos buna ir mediniai karnizai. Ju plotis (užsikišimas nuo rusio) buna

40-50 cm.

42

19 pav. Muriniu sienu karnizu irengimas ir tipai: a - iškišant plytu eiles, b - naudojant gelžbetonine plokšte,

1 - karnizo gelžbetonin plokšt, 2 - inkarinis plieninis kampuotis, 3 - privirintas prie kampuocio armaturos

strypas, 4 - perdangos plokšt

Sienose irengiamos langu ir duru angos. Sienos dalis tarp langu yra vadinama tarpulangiu ir ji

dažniausiai buna labiausiai apkrauta, nes laiko viršutines sienos dalis, perdangu apkrovas. Kartais, kai

nepakankama laikomoji galia, murinys stiprinamas armatura arba apkabomis.

Angoms sienose perdengti yra irengiamos saramos. Jos buna gulstin s ir gelžbetonin s, arkin s,

kartais - pleištin s (20 pav.).

Dažniausiai naudojamos gelžbetonin s saramos, kartais metalin s.

Pagal laikanciaja galia saramos skirstomos i laikanciasias ir nelaikanciasias. Nelaikanciosios

saramos laiko tik savaja ir virš saramos esancio murinio mase. Laikanciosios saramos atlaiko ne tik

savaja ir virš jos esancio murinio mase, bet ir atremtas i murini konstrukcijas: perdangas, sijas,

ilginius ir kt. Laikanciosios saramos dedamos iš tos pus s, iš kurios remiama ant sienos konstrukcija.

Dažniausiai tai išorin s sienos vidin pus .

20 pav. Muriniu sienu angu saramos: a - arkin, b - gulstin, c - surenkamoji gelžbetonin , 1 - nelaikancioji

sarama, 2 - laikancioji sarama

43

Seniai naudojami pastato architekturiniai elementai yra balkonai. Jie daromi gelžbetoniniai, kaip

gembin s plokšt s iš vandeniui nelaidaus (hidrotechninio) betono. Jos inkaruojamos sienoje arba

perdangoje. Balkonu tvorel s tvirtinamos prie sienos ir prie plokšt s.

Vidin se sienose yra irengiami v dinimo ir dumu (jeigu reikia) kanalai. Kanalu skerspjuvio

matmenys yra pus s plytos ilgio kartotiniai. Murin se sienose dažnai paliekami vamzdžiu grioveliai,

kuriuose klojami elektros ir kitos paskirties laidai.

Sienose irengiamos deformacin s siul s, kad butu išvengta plyšiu d l temperaturos poveikiu,

medžiagu susitraukimo, netolygiu nuos džiu. Jos skirstomos i dvi pagrindines rušis: temperaturines

susitraukimo (išsipl timo) ir s dimo d l pagrindu deformaciju. Temperaturin s siul s daromos ilgose

sienose (daugiau kaip 50-150 m, atsižvelgiant i sienos tipa), o s dimo - visais atvejais, kai pastato

pagrindas (pamatai) gali netolygiai nus sti. Tai ivyksta, kai:

- atskiros pastato dalys statomos ant skirtingu arba suspaustu ir nesuspaustu gruntu;

- statant pastato dalis skirtingu laiku arba pristatant nauja pastata prie esamo;

- kai didelis (daugiau kaip 10 m) pastato daliu aukšciu skirtumas;

- kai gretimu sienu pamatu pado plotis ir igilinimo dydis smarkiai skiriasi.

Temperaturin s ir s dimo siul s paprastai daromos atskirai, bet jos gali atlikti ir bendras

funkcijas. Ju konstrukcijos yra panašios (21 pav.).

21 pav. Deformaciniu siuliu muro sienose schemos: a - vienos krypties sienoje, b - tarp išilgins ir skersiniu

sienu, 1 - hidroizoliacin medžiaga (ruberoidas ar kt.), 2 - termoizoliacin medžiaga, 3 - sandarinamoji

medžiaga (elastinga mastika ar kt.)

3.3.3. Konstrukcijos iš mažagabariciu bloku

Blokeliu tipai ir paskirtis. Ivairiu pastatu statyboje vis placiau naudojami ivairios formos

blokeliai. Ju ivairumas mažai tesiskiria nuo kitu statybiniu konstrukciju medžiagu tipu ivairumo.

Pagal paskirti pastate jie skirstomi i blokelius sienoms ir perdangoms.

Placiausiai taikomu blokeliu schemos pavaizduotos 22 pav. Pagal blokeliu gamybai panaudota

rišamaja medžiaga, jie suskirstomi i šias grupes:

  • betoniniai,
  • keraminiai,
  • silikatbetoniniai, bei akytojo duju silikato ir gipsiniai,
  • stiklo.

Pagal paskirti blokeliai skirstomi i tris grupes:

  • konstrukciniai,
  • izoliaciniai-konstrukciniai,
  • izoliaciniai.

Blokeliu tipo parinkima apsprendžia sienu ar perdangu konstrukcija, atskiru sluoksniu, kuriems

naudojami blokeliai, paskirtis ir eksploataciniai reikalavimai.

Konstrukciniai blokeliai naudojami išoriniams sienu sluoksniams, t. y. sluoksniuotuju sienu

laikanciajam sluoksniui (iš patalpos vidaus) ir išoriniam apdailiniam sluoksniui - ekranui (iš lauko

pus s). Konstrukciniai blokeliai dažniausiai gaminami iš sunkiojo betono  B7,5. Tam, kad sumažinti

tokiu blokeliu mase gali buti i betono mišini idedamas atitinkamas kiekis lengvu užpildu (pvz.,

pjuvenu, spaliu ir pan.).

44

22 pav. Sienu blokeliu schemos: a-g - betoniniai arba biobetono; h-k - keraminiai; l, m - b lokeliai su šiluma

izoliuojanciu sluoksniu

45

Izoliaciniai-konstrukciniai blokeliai dažniausiai naudojami sluoksniuotuju sienu išoriniam

laikanciajam sluoksniui (iš patalpu pus s). Tokie blokeliai gaminami iš betono mišiniu su lengvais

užpildais: keramzito, perlito, por to stiklo, putu polistirolo, poliuretano ir kt. šiluma izoliuojanciu

medžiagu granul mis. Pastaruoju metu gaminami blokeliai iš betono su biointarpais, t. y. medžio drožliu

bei pjuvenu, spaliu, šiaudu, kapotu nendriu ir kitokiais. Konstrukciniai-termoizoliaciniai blokeliai, kai

kuriais atvejais, gali buti naudojami ir vienasluoksn ms bei palengvinto muro sienoms.

Konstrukciniu ir izoliaciniu-konstrukciniu blokeliu formos ir dydžiai gali buti ivairus, taciau

rekomenduojama, kad ju mas butu ne didesn kaip 25-30 kg. Tai leidžia juos montuoti, nenaudojant

brangiai kainuojanciu k limo mechanizmu.

Konstrukciniu ir izoliaciniu-konstrukciniu blokeliu matmenys yra kartotini keraminiu plytu

matmenims: blokeliu aukštis atitinka dvi, tris, reciau keturias plytu muro eiles, o plotis - vienos,

pusantros ar dvieju plytu storio mura; ilgis taip pat dažniausiai atitinka plytu moduli, t. y. 250,

380 mm ir pan.

Blokeliai gali buti ištisinio skerspjuvio arba tuštym ti. Blokeliu tuštumu kiekis, o taip pat ju forma

priklauso nuo gamybos budo, medžiagu savybiu, sienu konstrukciniu-technologiniu sprendiniu. Tuštumos

gali sudaryti iki 60% viso blokelio turio.

Vienasluoksn ms ir daugiasluoksn ms sienoms naudojamu blokeliu placiausiai taikomos

geometrin s schemos parodytos 22 pav.

Konstrukciniai blokeliai gali buti naudojami ir pamatams bei rusio sienoms. Panašiu formu

gaminami ir termoizoliaciniai blokeliai, tiktai jie yra žymiai lengvesni (turio mas 300 kg/m3),

nedidelio stiprumo gniuždymui. Jie gaminami iš tokiu paciu medžiagu kaip ir izoliaciniai-

konstrukciniai blokeliai tik intarpu (šiaudu, spaliu, medžio drožliu, pjuvenu, kapotu nendriu, putu

polistirolo granuliu ir pan.) yra daugiau.

Blokeliai su organins kilms termoizoliaciniais intarpais. Placiausia pritaikyma mažagabariciu

dirbiniu gamybai turi ivairus dispersiniai ivairios kilm s ir formos intarpai. Taciau beveik visos

organin s kilm s medžiagos (medis, spaliai, meldai, šiaudai ir kt.) yra blogesni šilumos laidininkai,

negu neorganin s kilm s. Perdirbant neorganin s kilm s medžiagas, galima sukurti tokios strukturos

gaminius, kad ju šiluma izoliuojancios savyb s butu geresn s už organin s kilm s medžiagas. Tai

miško ir medžio pramon s atliekos: šakos, lapai, žiev , nuopjovos, pjuvenos, skiedros ir pan., o taip

pat ivairios popieriaus-kartono gamybos ivairios atliekos, kuriu šilumos laidumo koeficientas yra,

palyginus nedidelis.

Kita organin s kilm s i atliekas išmetamu medžiagu grupe sudaro žem s ukio gamybos atliekos -

spaliai, dalis šiaudu - ir laukiniai augalai - nendr s, ivairi miško žol ir kt.

Visos šios atliekos sudaro didele žaliavu baze, statybiniu medžiagu ir dirbiniu su pagerintomis

termoizoliacin mis savyb mis gamybai. Ju panaudojimo efektyvumas dar labiau padid ja, kada jas

galima išgauti ir panaudoti be specialaus energoimlaus paruošimo.

Kompozitai su medžio ar kitu organin s kilm s atlieku intarpais daugelyje pasaulio šaliu yra

gaminami rišamaja medžiaga - matrica - priimant cementa. Šiuo pagrindu gaminamas fibrolitas,

arbolitas, ivairus cemento - medžio drožliu dirbiniai ir pan. Rišamaja medžiaga - matrica - gali buti ir

gipsas. Taip neorganin s kilm s rišamuju medžiagu pagrindu gaminamas biobetonas.

Kuriant kompozitus su organin s (augalin s) kilm s intarpais ir cementine matrica, reikia

ivertinti šiuos ypatumus: padidinta chemini agresyvuma; deformaciju kaitaliojimasi nuo dr gm s

pokyciu; intarpu anizotropiškuma; dideli dr gm s pralaiduma; maža adgezini stipruma; mišinio

tampruma.

Didžiausia pritaikyma kompozitu su medžio ir augalin s kilm s intarpais turi spygliuociu ir

lapuociu veisliu medžio atliekos. Šias atliekas galima suskirstyti i tris grupes:

a) miško paruošimo pramon s atliekos, kurios gaunasi kirtaviet se ir pirminio sand liavimo

vietose. tai medžiu viršun s, šakos, lapai, nuluže ploni medeliai, žiev , malkin mediena ir

pan.

b) Medžio pjovimo atliekos, kurios gaunasi pirminio medžio apdorojimo (pjovimo metu). Tai

ivairios nuopjovos, atraižos, pjuvenos, žiev ir kita.

c) Medžio apdirbimo pramon s atliekos, kurios gaunasi gaminant ivairias statybines

konstrukcijas, staliu dirbinius, baldus. Gamybos metu i atliekas patenka ivairaus dydžio

medienos gabalai, o taip pat „minkštos” atliekos (obliavimo skiedros), pjuvenos, ivairios

atraižos, nuopjovos ir pan.

46

Daugelyje pasaulio šaliu platu pritaikyma statyboje, kaip termoizoliacin medžiaga, turi meldai

(nendr s). Senov je jie buvo naudojami ir kaip armatura, sustiprinant molio sienas ir kitus pastatu iš

molio elementus. Meldo stiebelio stipris tempiant yra 1,5-3 kartus didesnis negu ažuolo,

127-270 MPa ir 99 MPa atitinkamai. Laikui b gant, esancio, pavyzdžiui murin je sienoje meldo

stiebelio stipris beveik nemaž ja. Smulkinant meldus ju savyb s keiciasi - padid ja 1,5-2 kartus

vandens igeriamumas, 2-3 kartus sumaž ja stipris, kadangi juos smulkinant pažeidžiama struktura.

Panašias savybes turi ir šiaudai, taciau ju stiebu sienel s yra plonos, d l juos surinkant,

transportuojant ir apdirbant pažeidžiama struktura labiau negu meldu, nukencia ju stipris. Taciau

termoizoliaciniu kompozitu gamybai jie patenkina visus termoizoliaciniams intarpams keliamus

reikalavimus.

Geromis termoizoliacin mis ir ilgalaikiškumo savyb mis pasižymi luobiniu kulturu spaliai. Ypac

daug susikaupia linu spaliu, kurie nuo senu laiku Lietuvoje buvo naudojami kaip biri termoizoliacin

medžiaga. Ju šilumos laidumas, esant sausiems, yra 0,04-0,37 W/m0C.

Gaminant dirbinius su pagerintomis termoizoliacin mis savyb mis efektyviai gali buti

panaudotos popieriaus - kartono pramon s atliekos - pluoštin s mas s, kaolino ir kitu organiniu ir

neorganiniu medžiagu mišinys. Pluoštin s mas s dalis sudaro 50% ir daugiau procentu bendro turio.

Dabar musu šalyje ši mas išmetama kaip niekam nereikalinga atlieka, teršia gamta. Jos panaudojimas

leidžia pagaminti ivairius termoizoliacinius ir konstrukcinius - izoliacinius dirbinius.

Blokeliu su organin s kilm s intarpais savyb s priklauso nuo daugelio technologiniu faktoriu,

kuriu poveikis gali buti reguliuojamas cheminiais priedais. I mišini jie dedami, norint padidinti

biobetono stipri, pagreitinti kiet jima, pagerinti mišinio paslankuma, vienoduma ir kitas savybes.

Vienas iš svarbiausiu cheminiu priedu teigiamu poveikiu yra ivairiu ekstaktyviniu medžiagu, esanciu

intarpuose, neigiamos itakos lokalizavimas. Be to šie priedai padengia intarpu, turinciu celiulioz s,

paviršiu vandeniui nepralaidžia pl vele, kliudancia intarpe esancioms kenksmingoms medžiagoms

susiliesti su rišamaja matricos medžiaga.

Vartojamu priedu tipas priklauso nuo intarpo medžiagos tipo, jos sud ties ir kiekio. Priedai, kurie

greitina kiet jima, sumažina intarpuose esanciu kenksmingu medžiagu poveikio cementui trukme ir

tuo paciu pagerina kokybe. Efektyviausiais yra laikomi šie priedai: 1) greitinantys kiet jima - kalcio

chloridas, kalcio nitratas, skystas stiklas + aliuminio chloridas, kalcio hidroksidas; 2) sudarantys

pl vele ant intarpu paviršiaus: skystas natrio stiklas, skystas stiklas + kalcio chloridas, skystas stiklas

+ furilinis spiritas.

Jeigu intarpai yra iš mišrios medienos arba vien lapuociu, tai efektyviausias kompleksinis

cheminis priedas yra skystas stiklas + kalcio chloridas arba kalcio chloridas + kalk s.

3.3.4. Monolitinio betono sienos ir pastatai

Monolitinis betonas ir gelžbetonis yra placiai paplitusios šiuolaikin s statybin s medžiagos. Šiu

medžiagu pastatai ir ju konstrukcijos yra standesni, gali atlaikyti didesnius poveikius, galima gauti

gera sienu paviršiu, kurio nereikia tinkuoti, yra gera sienu izoliacija nuo išorinio triukšmo, nesunku

mechanizuoti statybos darbus, galima irengti skirtingus tarpatramius ir pritaikyti ivairesnius

architekturinius sprendimus. Šio tipo namu ir ju sienu statyba pagrista industriniu klojiniu naudojimu.

Daugiausia naudojami blokiniai skydiniai klojiniai, kurie surenkami statybviet je. Musu šalyje iš

monolitinio betono statomi ivairaus aukštingumo pastatai (iki 36 aukštu). Iš monolitinio betono gali

buti gaminamos ne tik išorin s ir kitos laikanciosios sienos, bet ir pertvaros (23 pav.).

Išorin s sienos yra daromos iš lengvojo betono (putbetonio, keramzitbetonio) arba sluoksniuotos,

kad butu galima pasiekti didesne šilumine varža. Darant monolitines sluoksniuotasias sienas, išoriniai

sluoksniai dažniausiai buna iš sunkiojo betono, o vidurinis - iš kietuju putplasciu arba akmens vatos

plokšciu. Sunkiojo betono laikomasis sluoksnis iš patalpos dažniausiai pus s daromas 10-12 cm, o iš

išorin s pus s - 6-8 cm. Termoizoliacin s plokšt s prieš betonuojant sienas yra specialiais ryšiais

fiksuojamos klojiniuose, kad išoriniai betoniniai sluoksniai butu numatyto storio (24 pav.).

Monolitiniu namu perdangos gali buti taip pat monolitin s. Taciau dažniausiai yra daromi iš

kiaurym tu iš anksto itemptuju gelžbetoniniu plokšciu arba iš vienalyciu plokšciu, kuriomis

perdengiamas visas kambarys.

47

23 pav. Pastato su monolitinmis sienomis aukšto plano schema: 1 -sienu betonavimo kloj iniai, 2 - užbetonuotos

sienos ir pertvaros

24 pav. Sluoksniuotosios monolitins sienos su nuimamaisiais klojin iais schema: 1 - klojiniai, 2 - išoriniai

sunkiojo betono sluoksniai, 3 - termoizoliacinis sluoksnis, 4 - termoizoliacinio sluoksnio fiksatoriai (ryšiai)

Monolitin s statybos sriciai priklauso pastatu statyba perdangu ir aukštu pak limo metodu.

Šio metodo esm yra tokia:

- žem s lygiu, iš anksto pastacius kolonas, betonuojamas visu perdangu ir stogo plokšciu paketas;

- stogo plokšt pakeliama i reikiama vieta (aukšti) ir tvirtinama prie kolonu;

- panašiu budu nuosekliai, pradedant nuo viršutinio aukšto perdangos, visos perdangu plokšt s

pakeliamos i projektini aukšti ir pritvirtinamos prie kolonu.

Šiuo metodu galima statyti ivairios paskirties, aukštingumo, bet kokiu matmenu ir konfiguracijos

pastatus.

3.3.5. Sienos iš stambiu bloku ir plokšciu

Stambiablokiu gyvenamuju namu pagrindin konstrukcin schema yra su trimis išilgin mis

laikanciosiomis sienomis (viena vidin ir dvi išorin s). Siena susideda iš tokiu bloku: tarpangiu,

saraminiu, palangiu, eiliniu ir kampiniu juostiniu bloku (25 pav.). Tarpanginis blokas gali buti vienas

arba iš triju atskiru bloku. Blokai murijami cemento arba sud tiniais skiediniais.

Betoniniai blokai gaminami iš ivairiu lengvuju betonu, kuriu turinis tankis yra nuo 600 iki

1600 kg/m3. Darant vienalycius blokus šilumin varža yra nedidel . Tod l ši statyba nebuvo placiai

išpl tota. Gaminti ir montuoti dideliu matmenu blokus su termoizoliaciniais sluoksniais yra sud tinga

ir išeina daug siuliu šalcio tilteliu. Tod l juos placiai pakeit statyba iš dideliu, nestoru, palyginti su ju

aukšciu ir plociu, plokšciu. Stambiaplokšciu pastatu konstrukcin s schemos yra trys: su išilgin mis

išorin mis ir vidin mis laikanciosiomis sienomis ir su skersin mis laikanciosiomis sienomis. Sienu

48

plokšt s gaminamos iš ivairiu rušiu lengvuju betonu, gelžbetonio, gerai šiluma izoliuojanciu

medžiagu. Plokšt s yra be angu ir su istatytais langais ir durimis.

25 pav. Stambiu bloku sienos schema: 1 - tarpangio blokas, 2 - palangs, 3 - saramos, 4 - juostinis, eilinis, 5 -

juostinis kampinis, 6 - kampinis, eilmis

Pagrindiniai konstrukciniai stambiaplokšciu pastatu elementai yra išoriniu sienu plokšt s. Jos

gali buti laikanciosios, save laikanciosios ir kabamosios. Ju aukštis dažniausiai buna lygus vienam

pastato aukštui, o plotis apima viena arba du kambarius. Bendras plokšciu ir ju išd stymo vaizdas

pateiktas 26 paveiksle.

26 pav. Bendras plokšciu išdstymo vaizdas: 1 - sienos plokšt su lango anga, 2 - su d uru anga, 3 - pertvaros

beang plokšt, 4 -apkrova laikancioji pertvaros plokšt, 5 - laiptins plokšt, 6 - laiptu aikštel, 7 - laiptai

Pagal savo konstrukcija išorin s sienu plokšt s buna vienasluoksn s ir sluoksniuotos (27 pav.).

Vienasluoksn s yra gaminamos iš lengvojo betono. Joms sujungti su vidin mis sienomis ir perdangos

plokšt mis yra naudojamos ivairios detal s ir fiksatoriai.

Plokšciu išorinis sluoksnis yra daromas iš sunkaus dekoratyvinio betono (15-20 mm storio), o

vidinis apdailos sluoksnis (10-15 mm) - iš sud tinio skiedinio.

Trisluoksn s sienu plokšt s susideda iš dvieju gelžbetoniniu sluoksniu ir termoizoliacinio sluoksnio

tarp ju (27 pav. 2-2). Išoriniai gelžbetoniniai sluoksniai gali buti iš lengvojo arba sunkiojo betono.

Termoizoliaciniam sluoksniui irengti vartojamos pusiau kietos akmens vatos, putu polistirolo plokšt s,

putu stiklo, putu silikato blokeliai ir kitos panašios termoizoliacin s medžiagos ir dirbiniai. Išoriniu

sluoksniu storis ne mažesnis kaip 5 cm, vidinis nustatomas šiluminiais skaiciavimais ir buna iki 20 cm.

Plokšciu išoriniai sluoksniai standžiai sujungiami (visu perimetru) arba lanksciaisiais ryšiais iš

nerudijancio plieno arba plieno strypu, padengtu patikima antikorozine danga.

Dabartiniu metu pastatu statybai vis placiau pradedama naudoti sud tin s trisluoksn s plokšt s,

kuriu išoriniai sluoksniai yra ivairiu tipu tinkas, lakštin s medžiagos ir ju dirbiniai: plieno, aliuminio,

stikloplascio ir pan. lygus ir profiliuoti lakštai. Sienu sud tin s plokšt s vidinis sluoksnis dažniausiai

buna iš mineralin s vatos ar putplascio plokšciu.

Vidiniu laikanciuju sienu plokšt s ir pastato standumo sienos daromos iš sunkiojo betono ir buna

kambario didumo.

Pastatu iš stambiaplokšciu elementu statyboje ypatingas d mesys skiriamas sanduroms. Nuo ju

konstrukcijos ir kokyb s priklauso viso pastato patikimumas, ilgaamžiškumas bei eksploatacin s

savyb s.

49

27 pav. Išors sienu plokšciu konstrukcin schema: 1-1 - vienasluoksn, 2-2 - trisluoksn, 1 - strypinis

fiksatorius, 2 - fiksatoriaus lizdas, 3 - kilpinis fiksatorius, 4 - armaturos strypynas, 5 - armaturos tinklas, 6 -

lango blokas, 7 - mediniai kamšciai, 8 - apsauginis barjeras, 9 - ketera, 10 - lengvas betonas, 11 - vidaus

apdaila, 12 - išors apdaila, 13 - gelžbetoniniai sluoksniai, 14 - termoizoliacija, 15 - standumo briauna

28 pav. Išoriniu ir vidiniu sienu plokšciu jungimo tipu schemos: a - suvirinamasis, b - kilpinis, c -

užfiksuojantis, 1 - išorins plokšts, 2 - vidaus sienu plokšt, 3 - idtins metalins detals, 4 - metalinis

antdklas, 5 - iškištos plokšciu armaturos kilpos, 6 - metalin apkaba, 7 - suvirinimo siul, 8 - metalin

plokštel su išpjovomis, 9 - fiksatorius

Jungtys turi buti stiprios, turi izoliuoti garsa, dr gme, nepraleisti oro ir vandens, turi buti

atsparios korozijai. Paprastai sanduros yra skirstomos pagal ryšiu pobudi (suvirinamosios, kilpin s,

užfiksuotosios ir varžtin s, 28 pav.) ir pagal hermetiškuma (uždarosiosios ir atvirosios, 29 pav.).

29 pav. Pagrindiniai išoriniu sienu plokšciu sanduru tipai: a - atviroji vertikalioji ir ho rizontalioji sanduros, b -

uždaroji vertikalioji ir horizontalioji sanduros, 1 - išorins sienos plokšt, 2 - vidins sienos plokšt, 3 -

perdangos plokšt, 4 - termoizoliacija, 5 - hidroizoliacija, 6 - vandeni atmušanti juosta, 7 - monolitinis betonas,

8 - pleištinis lizdas, 9 - poringas tarpiklis (gumos ar pan.), 10 - hidroizoliuotas nuožulnusis paviršius, 11 -

skiedinys, 12 - tamprusis tarpiklis, 13 - hermetikas, 14 - ertm

9

8

55

7

4 6

3

50

Vidiniu sienu plokšciu sanduros, kaip ir išoriniu sienu, yra horizontaliosios ir vertikaliosios.

Vertikaliosios irengiamos naudojant panašius ryšius. Horizontaliosios sanduros konstrukciniu

požiuriu skirstomos i platformines ir kontaktines. Placiau yra taikomos (iki 16 aukštu pastatams)

platformin s sanduros (30 pav.).

30 pav. Vidaus sienu platforminiu horizontaliuju sanduru schemos, kai perdangos plokšts ištisinio skerspjuvio

(a, b, c) ir daugiatuštumins (d, e, f): 1 - kamštis; 2 - fiksatorius; 3 -skiedinio siul; 4 - monolitinis betonas

3.3.6. Karkasiniai pastatai ir ju sienos

Karkasinius pastatus sudaro karkasas, perdangu plokšt s, sienu plokšt s ir kiti elementai.

Karkasas gali buti gelžbetoninis (surenkamasis arba monolitinis) ir plieninis. Perdangos -

gelžbetonin s arba kompleksin s (metalas ir betonas), reciau - vien metalin s. Sienos - ivairios.

Karkasinei statybai naudojamos trys pagrindin s konstrukcin s schemos: r min , r min diafragmin

ir diafragmin .

Svarbiausi laikomieji r minio karkaso elementai yra plokšti r mai arba statramstin s sijin s

konstrukcijos su standžiaisiais sujungimais. R minio tipo konstrukcijos budingos gelžbetoniui. Ypac

paprasta padaryti monolitiniu ir surenkamuju monolitiniu konstrukciju standžiuosius sujungimo

mazgus.

Pastato r mai, sujungti perdangomis, taip pat sienomis arba specialiai tam skirtomis

konstrukcijomis, sudaro erdvine strypine sistema - karkasa. Perdangos, jungiancios r mus ir kitus

vertikaliuosius elementus i visuma, atlaiko horizontaliasias apkrovas bei jas perskirsto.

Karkasas gali buti sudarytas iš r mu, išd stytu skersai arba išilgai pastato, taip pat iš r mu,

išd stytu ir išilgai, ir skersai pastato, t. y. iš sukryžmintu r mu (31 pav.).

31 pav. pavaizduotos schemos gali tikti ir metaliniam r mui, taciau rygeliu sustor jimai (vutai)

ties beveik nedaromi.

Iki šiol musu šalyje placiai naudojami surenkamieji gelžbetoniniai karkasai, kuriu pagrindin s

schemos pavaizduotos 32 paveiksle. Pagal karkaso laikanciuju elementu suskaidyma yra naudojamos

4 konstrukcin s schemos:

1. Rygeliai padalyti sanduromis prie kolonu, kurios mazguose yra vientisos.

2. Kolonos padalytos rygeliais, kurie mazguose ir visu ilgiu yra vientisi.

3. Rygeliai ir kolonos padalyti mazguose, ju sanduros sutampa su r mu mazgais.

4. Kolonos mazguose yra vientisos, ju ir rygeliu sanduros irengiamos už mazgu.

51

31 pav. Monolitiniu gelžbetoniniu karkasu schemos: a - su skersiniais rmais ir rygeliu v utais, b - su skersiniais

gebiniais rmais, c - su išilginiais rmais, d - su kryžminiais rmais

Musu šalyje labiausiai paplite pirmojo ir treciojo tipo r mai.

32 pav. Surenkamuju karkasu kolonu ir rygeliu sujungimo ir sanduru išdstymo schemos: a - kolonos ties mazgu

vientisos, rygeliai tarp kolonu, b - rygeliai vientisi, kolonos tarp rygeliu, c - kolonos ir rygeliai karpyti, d -

sanduros irengiamos mažiausiu lenkimo momentu vietose

Rygeliai ir kolonos jungiamos ivairiai ir tai priklauso nuo sanduru vietos.

Sujungiama gemb mis, id tin mis metalin mis detal mis, armaturos strypais. Jeigu sujungimo

mazgas yra daromas standus, tai dažniausiai jis yra užmonolitinamas.

3.3.7. Pertvaros

Pertvaros - tai vidin s sienu konstrukcijos, atskiriancios viena patalpa nuo kitos. Pertvaras veikia

tik ju savoji mas , nedidel s atsitiktin s j gos eksploatacijos metu (perstumiant baldus, irenginius ir

kt.) bei akustiniai poveikiai.

Jos daromos iš smulkiuju ir stambiuju elementu. Smulkiuju elementu pertvaros daromos vietoje,

o stambiu elementu pertvaros sumontuojamos iš stambiu plokšciu.

Pertvaru statybai naudotini ivairiu medžiagu dirbiniai: plytos, tušciaviduriai keraminiai ar

lengvojo betono blokai, medin s lentos, medienos drožliu ar medienos plaušo plokšt s, gipso pjuvenu,

lengvuju ar akytuju betonu blokeliai ir plokšt s, stiklo blokai ar stiklo profilitas ir kt.

52

33 pav. Pertvaros iš plytu (a) ir iš blokeliu (b)

Stambiaplokšciai pertvaru elementai daromi gamyklose. Tai ivairaus didumo plokšt s iš sunkiojo

betono, gipsbetonio bei lengvuju betonu. Dabartiniu metu placiai naudojamos pertvaros iš metalinio

arba medinio karkaso, apkalant gipsbetonio plokšt mis, tarpa užpildant izoliacin mis medžiagomis.

3.4. Pastatu perdangos

Perdangos skiria pastata i aukštus ir atlaiko bei perduoda žmoniu, baldu, irenginiu, savosios

mas s, grindu ir pertvaru mas s ir kt. nuolatines bei laikinasias vertikaliasias apkrovas sienoms arba

kolonoms. Perdangomis išor s ir vidaus sienos arba kolonos sujungiamos viena su kita, tod l pastatas

buna stabilus ir standus.

Perdangos gali buti klasifikuojamos pagal funkcinius požymius, medžiagas, laikanciuju elementu

konstrukcija, degimo laipsni.

Pagal funkcinius požymius perdangos skirstomos i rusio, esancias virš rusio patalpu,

tarpaukštines ir pastog s, esancios virš viršutinio aukšto. Jeigu pastatai yra be pastog s, tai perdanga

virš paskutinio aukšto vadinama denginiu.

Pagal medžiagas perdangos skirstomos i: medines, plienines, gelžbetonines, taip pat

kompleksin s iš plytu, keraminiu ar kitokiu medžiagu bloku.

Šiuo metu svarbiausia perdangu medžiaga yra gelžbetonis.

Pagal laikanciuju elementu konstrukcija perdangos buna sijin s ir nesijin s. Sijiniu perdangu

laikanciosios sijos išd stytos tam tikru atstumu išilgai ar skersai pastato ir atremtos i sienas arba

kolonas. Nesijiniu perdangu plokšt s remiasi tiesiog i kolonas arba ju kapitelius bei sienas.

Pagal degimo laipsni perdangos buna: nedegamosios, sunkiai degamos ir degamosios.

Medin s perdangu sijos paprastai naudojamos iki 5 m tarpatramiams padaryti. Sijos dedamos kas

0,6-1,2 m taip, kad ju ilinkis nuo apkrovos butu ne didesnis kaip 1/250 tarpatramio. Tai priklauso nuo

siju skerspjuvio, apkrovu bei grindu konstrukcijos. Visa sijos atramin dalis apvyniojama ruberoidu

arba toliu.

Garso izoliacijos efektyvumui padidinti erdv tarp grindu ir juodlubiu, paklojus tolio sluoksni,

užpildoma garsa izoliuojanciu medžiagu.

Virš pastog s perdangu grindys nedaromos, o virš juodlubiu irengiamas šiluma izoliuojantis

sluoksnis.

Plieniniu siju perdangas galima irengti ir kai tarpatramiai didesni kaip 6 m. Jos tinka bet kokio

aukštingumo pastatams.

Pagrindiniai konstrukciniai mediniu ir plieniniu perdangu pavyzdžiai pavaizduoti 34 ir 35

paveiksluose.

53

34 pav. Mediniu perdangu schemos: 1 - sija, 2 - gulekšnis, 3 - grindys, 4 - juodlubs, 5 - apdailos sluoksnis

(tinkas, plokšts, lakštai), 6 - birioji izoliacin medžiaga, 7 - oro tarpas, 8 - lubu sija, 9 - garso izoliacija, 10 -

mineralin vata

Perdangos su metalin mis sijomis, kai naudojamos gelžbetonin s monolitin s plokšt s, yra

stipresn s ir standesn s bei naudotinos visuomeniniams ir pramon s pastatams statyti.

35 pav. Perdangu su metalinmis sijomis schemos: a - su monolitinio gelžbeto nio plokšt, b - su

surenkamosiomis gelžbetoninmis ar kitokiomis plokštmis, c - šalutins sijos sujungimas su pagrindine metaline

sija, 1 - metalin sija, 2 - gelžbetonin plokšt, 3 - armaturos tinklas, 4 - surenkamoji plokšt, 5 - gulekšnis, 6 -

grindys

Perdangu tipu ivairove padidina surenkamosios monolitin s perdangos, montuojamos iš pavieniu

surenkamuju elementu, o tarpus tarp ju užpildant monolitiniu gelžbetoniu.Gali buti daromas ir

viršutinis monolitinis sluoksnis, sujungiantis visus surenkamuosius elementus i monolita.

Surenkamaisiais elementais gali buti gelžbetonin s sijel s, ant ju lentynu remiami blokeliai (sunkiojo

ar lengvojo betono, keraminiai, gelžbetonio ir kt.) ar plokšt s, tarpai užpildomi betono (36 pav.).

54

36 pav. Surenkamuju monolitiniu perdangu schemos: a - keraminiu blokeliu ir laikanciuju gelžbetoniniu siju, b -

keraminiu blokeliu ir monolitinio betono, c - gelžbetoniniu sijeliu, lengvojo betono blokeliu ir monolitinio

betono, 1 - laikanciosios sijels, 2 - blokeliai, 3 - monolitinis betonas, 4 - armaturos tinklas

Placiai naudojamos perdangos iš surenkamuju plokšciu. Vienos iš pirmuju surenkamuju

perdangu - lovinio skerspjuvio surenkamosios gelžbetonin s plokšt s (37 pav. a, b). Taciau iš tokiu

plokšciu sunkiau padaryti lygias lubas. Tod l racionalesn s yra kiaurym tos perdangu plokšt s su

apskritomis kiaurym mis (37 pav. c). Dabartiniu metu jos yra gaminamos ivairaus ilgio (iki 9 m) ir

plocio (iki 1,6 m). Racionaliausias aukštis (storis) - 22 cm. Irengiant perdanga, plokšt s sudedamos

vientiso pakloto pavidalu ir atremiamos i išorines bei vidines sienas ar sijas.

37 pav. Surenkamuju perdangu gelžbetoniniu plokšciu tipai: a - su briaunomis i viršu, b - briaunomis i apacia, c

- kiaurymtoji

3.5. Stogai ir ju dangos

Stogai apsaugo pastata nuo vertikaliu išoriniu veiksniu: lietaus, sniego ir kt. Stogo ir denginio

geometrin bei konstrukcin forma, ju šlaitu nuolydis priklauso nuo pastato dydžio plane, jo

konfiguracijos, stogo dangos medžiagos, vandens nuleidimo budo, klimato salygu, techniniu

ekonominiu ir architekturiniu reikalavimu. Daugiausia yra vienšlaiciu ir dvišlaiciu stogu. Buna ir

keturšlaiciu, daugiašlaiciu, valminiu, kupoliniu, kuginiu (38 pav.).

Tarp stogo ir viršutin s perdangos esanti uždara erdv vadinama pastoge. Pastog je irengiamos

v dinimo kameros ir kanalai, liftu mašinu skyrius, išvedžiojami vamzdžiai ir kt. Aukštesn se

pastog se gali buti irengiamos patalpos, vadinamos mansardomis. Šiuo atveju stogas yra apšiltinamas.

Patalpoms apšviesti bei v dinti daromi specialus stoglangiai.

Šlaitiniu stogu laikanciosios konstrukcijos yra paremtin s gegn s arba santvaros. Atitvarine stogo

konstrukcija sudaro danga, klojama ant vientiso arba išretinto pagrindo (lentu, greb stu).

Paremtin s gegn s daromos, kai yra tarpin s atramos ir kai tarp ju nedidelis atstumas

(tarpatramis). Neplataus pastato (iki 5,5 m) vienšlaicio stogo paremtin s gegn s gali buti be tarpiniu

atramu. Pagrindin s stogu su medin mis gegn mis konstrukcin s schemos yra pavaizduotos

38 paveiksle.

55

38 pav. Šlaitiniu stogu formos: a - vienšlaiciai, b - dvišlaiciai, c - keturšlaiciai (valminiai), d - pusvalminiai, e -

daugiašlaiciai, 1 - stoglangis, 2 - kraigas, 3 - briauna, 4 - valma, 5 - pusvalm, 6 - latakas

39 pav. Kai kurios stogu su gegnmis konstrukcins schemos: a - vienšlaitis, kai tarpatramis iki 5,5 m, b -

dvišlaitis, kai tarpatramis 5,6-12 m, c, d - dvišlaiciai su atramomis ir spyriais, 1 - gegn, 2 - murlotis, 3 - spyris,

4 - statramstis, 5 - ilginis, 6 - gulekšnis, horizontalusis spyris, 8 - savarža (templ)

Cia taip pat pavaizduoti visi pagrindiniai šlaitiniu stogu mediniu konstrukciju elementai (1-8).

Gegn mis sudaromas reikalingas stogo nuolydis, o kiti elementai paremia gegnes ir visa stogo

konstrukcija padaro pastovesne.

Gegn s daromos 0,6-1,4 m atstumu viena nuo kitos. Tai priklauso nuo gegn s matmenu.

Apatiniai gegniu galai, kai sienos murin s arba betonin s, remiasi i murloti - pad kla iš tašu, kai

sienos medin s - i viršutini vainika. Viršutinis vienšlaiciu stogu gegniu galas remiasi panašiai kaip ir

apatinis, o dvišlaiciu - i ilginius.

Gegnin s santvaros yra gerokai sud tingesn s už paremtines gegnes. Jos daromos tada, kai dideli

tarpatramiai ir n ra vidiniu atramu, pavyzdžiui, darant stogus virš saliu. Gegnin santvara - tai

konstrukcija, susidedanti iš vienoje plokštumoje esanciu strypu, kuriu galai sujungti vienas su kitu

(40 pav.).

40 pav. Stogo santvaru schemos: a - trikamps, b - trapecins santvaros

56

Strypai, einantys viršutiniu santvaros konturu, vadinami viršutine juosta, apatiniu konturu -

apatine juosta. Strypai tarp juostu sudaro santvaros tinkla. Vertikalus strypai vadinami statramsciais, o

pasvire - spyriais. Ju sanduros (sujungimo vietos) su juostomis yra vadinamos santvaros mazgais.

Pagal viršutin s juostos kontura gegnin s santvaros skirstomos i trikampes, trapecines, daugiakampes,

gali buti ir su lygiagreciomis juostomis.

Pastogiu perdangos pakabinamos ir pritvirtinamos prie apatiniu santvaros mazgu. Stogu su

pastoge atitvarin dalis susideda iš greb stu (pakloto) ir stogo dangos. Pagrindin stogo dangos

paskirtis - apsaugoti nuo krituliu. Greb stai arba paklotas reikalingi stogo dangai pritvirtinti. Jie

atlaiko stogo dangos mase ir sniego apkrovas, v jo sl gi bei kitus poveikius ir perduoda juos gegniu

konstrukcijai.

Dažniausiai naudojami mediniai greb stai iš tašu arba lentu, sud tu su tarpais. Kartais

naudojamas viengubas ar dvigubas ištisinis lentu paklotas. Ištisas paklotas daromas, kai stogo danga

minkšta (rulonin ).

41 pav. Šlaitiniu stogu dangos: a - standžiuju lakštu (plieno, aliuminio ir kt.), b - rulonin su dvigubu mediniu

paklotu, c - plyteliu, d - cerpiu, 1 - paklotas (grebstai), 2 - stogo danga, 3 - frontonin lenta

Stogo danga buna iš ivairiu medžiagu: plieno, keramikos, plastmas s, medienos ir kt. Stogo

dangos medžiaga parenkama pagal ekonominius, priešgaisrinius ir architekturinius reikalavimus, taip

pat pagal stogo šlaito nuolydi.

Pagal savo standuma ir matmenis bei medžiagos tipa dangos yra:

rulonin s: ruberoidas, sintetiniu medžiagu ritiniai ir pan.;

lakštin s: plieniniai ir aliuminiai lakštai, skarda, padengti ivairia antikorozine danga, eternitas

(asbestocementis) ir pan.;

minkštu plyteliu;

cerpiu: keraminiu, polimerbetoniniu, betoniniu, plastmasiniu.

Kartais naudojamos medin s dangos iš plonlenciu ir malksnu (skiedru).

Daugiaaukšciai, daugelis visuomeniniu ir pramoniniu pastatu dengiami sutapdintaisiais stogais

(42 pav.).

Sutapdintuju stogu danga yra nedidelio nuolydžio (2-5%) ir dažniausiai buna su vidiniu vandens

nutek jimu.

Stogo nuolydis daromas irengiant kintamojo storio sauso sm lio sluoksni arba keiciant

termoizoliacijos stori. Laikancioji plokšt yra su nuolydžiu, tada patalpos lubos buna pasvirusios.

Sutapdintieji stogai dažniausiai susideda iš šiu sluoksniu (nuo viršaus):

- rulonin s dangos - ruberoido, hidroizolo ar kitu ruloniniu medžiagu, suklijuotu mastika, klijais;

- 15-20 mm storio išlyginamojo sluoksnio - cemento skiedinio, kai termoizoliacija yra iš kietuju

dirbiniu (blokeliu, kietuju akmens vatos plokšciu ir pan.), ir 25-30 mm storio, kai

termoizoliacija iš biriuju medžiagu (kad pluta nesupleiš tu, i skiedini dedamas 2-3 mm

skersmens su 200-300 mm akut mis armaturos tinklas);

57

- termoizoliacijos - akytojo betono, mineralin s (akmens) vatos, keramzito, šlako ir kt.;

- garo izoliacijos - vieno arba dvieju sluoksniu ruberoido ar kitos hidroizoliacin s rulonin s

medžiagos, priklijuojamos mastika (bitumas, specialus klijai);

- laikanciosios konstrukcijos - gelžbetoniniu plokšciu pakloto, pad to ant sienu, siju arba

santvaru;

- apdailos sluoksnio - užtrintos skiediniu arba dažytos lubos.

42 pav. Sutapdintuju stogu schemos: a - iš gelžbetoniniu plokšciu ir nuolydis yra iš smlio ar kitos biriosios

neorganins medžiagos sluoksnio, b - iš trisluoksniu su termoizoliaciniu sluoksniu plokšciu, c - iš gelžbetoniniu

plokšciu, dedant ant ju termoizoliacines plokštes ir paliekant tarpa tarp ju, d - iš vienasluoksniu lengvojo arba

akytojo betono plokšciu, darant vdinimo kanalus, 1 - laikancioji gelžbetonin plokšt, 2 - stogo

(hidroizoliacin) danga, 3 - vandens nutekjimo ilaja, 4 - smlio ir cemento išlyginamasis sluoksnis, 5 -

termoizoliacinis sluoksnis iš kietuju dirbiniu, 6 - nuolydžio smlio ir cemento sluoksnis, 7 - garo izoliacija, 8 -

trisluoksn laikancioji plokšt, 9 - termoizoliacin plokšt ir lengvojo arba akytojo betono, 10 - oro tarpas, 11 -

vienasluoksn laikancioji plokšt iš lengvojo arba akytojo betono, 12 - vdinimo kanalai

Sutapdintieji stogai buna nev dinamieji ir v dinamieji. V dinimui tarp dangos ir termoizoliacijos

paliekamas oro tarpsluoksnis.

V dinamuju sutapdintuju stogu oro tarpsluoksniu pašalinama dr gm iš termoizoliacijos (tada,

kai ši idedama sudr kusi arba sudr ksta eksploatuojant), ir taip pagerinamos jos termoizoliacin s

savyb s.

43 pav. Sutapdintojo stogo dangos prijungimas prie sienu: a - prie apie 450 mm aukšcio parapeto, b - prie sienos

ir parapeto, 1 - cemento ir smlio skiedinys (M100), 2 - murvins, 3 - kronšteinas, 4 - antikorozine danga

padengta skarda, 5 - pjuvenu ir betono blokas (tik plytu sienose) kas 650 mm, 6 - papildomi vandens

izoliuojamieji sluoksniai, 7 - pagrindinis vandens izoliuojamasis sluoksnis, 8 - termoizoliacija, 9 - apatinio

sluoksnio priklijavimas, 10 - laikancioji gelžbetonin plokšt, 11 - apsauginis stogelis iš cinkuotos skardos

58

Stogo konstrukcijai priklauso ir vandens nutek jimo sistema. Vandens nutek jimas nuo stogo

sistema gali buti vidin s ir išorin s.

Išorin vandens nutek jimo sistema yra dvieju tipu: neorganizuotoji ir organizuotoji.

Kai vanduo teka ant žem s tiesiog nuo stogo per visa jo ilgi - tai yra neorganizuotoji vandens

nutek jimo sistema. Ji paprastesn ir pigesn negu vidin arba organizuotoji vandens nutek jimo

sistema.

Taciau darant neorganizuotaja vandens nutek jimo sistema, susidaro pavojus sudr kinti išorinei

sienai, nes nuo stogo b gantis vanduo gali patekti ant sienos. Kad ji nedr ktu, daromi ne mažesnio

kaip 500 mm plocio karnizai. Neorganizuotoji vandens nutek jimo sistema leistina ne aukštesniems

kaip dvieju aukštu pastatams.

Organizuotoji vandens nutek jimo sistema dažniausiai naudojama statant iki penkiu aukštu

pastatus. Tam prie stogo nuosvyros tvirtinami latakai, jungiami prie ilaju, iš kuriu vanduo

kietvamzdžiais nuteka žemyn (44 pav.). Latakai daromi pakabinamieji, nuosvyriniai, reciau

karniziniai.

44 pav. Latakai vandeniui nuo stogo nutekti: a - pakabinamieji, b - nuosvyriniai

Vidin vandens nutek jimo sistema dažniausiai irengiama esant didelio ploto sutapdintiesiems

stogams arba kai pastatai aukštesni kaip 5 aukštu. Principin vandens surinkimo ir nuleidimo schema

pavaizduota 42, a, b, c paveiksluose. Vandens surinkimo ilajos daromos kas 20-60 m, surenkancios

vandeni iš 300-1000 m2 stogo ploto. Per ilajas vanduo nuleidžiamas žemyn i lietaus kanalizacijos

tinkla.

3.6. Grindys

Grindys yra neatskiriama pastato ir jo interjero dalis. atliekanti dekoratyvines funkcijas.

Viršutinis grindu elementas - danga. Ji tiesiogiai patiria eksploatacinius poveikius. Danga buna

vientisa (betono, cementinio skiedinio, teraco, asfalto ir kt.), gabalin - iš ivairiu plyteliu (betono,

teraco, keraminiu, plastmasiniu ir kt.) ir plokšciu, taip pat iš mediniu lentu, rulonin ir lakštin

(linoleumo, kilimin , medienos pluošto ir drožliu bei kt.).

Grindu eksploatacines savybes apibudina daugelis išoriniu ir vidiniu veiksniu.

Grindu išvaizda apibudina spalva, dažyto paviršiaus vienodumas, piešinio kokyb , lygumas ir

horizontalumas. Išorinis grindu dangos paviršius turi buti lygus, be plyšiu, d miu, ibr žimu, ispaudu,

pusleliu ir iškilimu. Vienspalv medžiaga turi buti vienoda ir neturi keisti spalvos. Danga neturi

atšokti nuo pagrindo, lužin ti ir lukštentis.

Grindys gali buti šaltos arba šiltos. Grindys kartu su perdanga turi izoliuoti garsa. Virš perdangu

irengiami garso izoliacijos elementai. Oriniam garsui (balso, radijo, muzikos instrumentu ir kt.)

izoliuoti tarpaukštin s perdangos daromos reikiamos mas s, tankio ir standumo. Smuginiai garsai

izoliuojami dedant i perdangas arba grindis minkštu tampriuju medžiagu, gebanciu nuslopinti

virpesius (nuo vaikšciojimo, šokiu, smugiu, baldu stumdymo ir kt.).

59

Vienas iš seniausiu ir populiariausiu grindu tipu yra lentu grindys. Jos turi geras šilumos

technines savybes, ju eksploatavimo trukm ilga. Bet mediena - deficitin medžiaga. Grindys

klojamos ant tarpaukštiniu perdangu arba grunto (45 pav.).

45 pav. Lentu grindu tipai: a - ant grunto, b - ant tarpaukštins perdangos, 1 - lentu danga, 2 - 40 mm storio

gulekšnis, 3 - 25 mm storio lentinis padklas (a) arba juostin garso izoliacija (b), 4 - hidroizoliacija, 5 - plytu

arba betoninis stulpelis, 6 - gruntas

Grindu dangai naudojamas 100-120 mm plocio ir 29-37 mm storio ilaidin s lentos, kuriu dr gnis

turi buti ne didesnis kaip 10-12%.

Panašiai yra irengiamas ir parketlenciu grindys. Parketin s lentos yra iš dvieju sluoksniu.

Apatinis sluoksnis - iš apipjautu lentu su giliomis ipjovomis iš spygliuociu medžiu veisliu. Viršutinis

sluoksnis - parketo sluoksnis yra iš staciakampiu plokšteliu, pagamintu iš parketui naudojamos

medienos. Abu sluoksniai tvirtai suklijuojami. Parketlent s taip pat dedamos ant gulekšniu. Tokiu

grindu konstrukcin schema yra panaši i pavaizduota 45 paveiksle - vietoj lentu (1) yra parketlent s.

Parketin s grindys daromos iš parketo kalad liu. Jos yra vienos iš geriausiu ir puošniausiu.

Parketo kalad l s daromos iš vertingu veisliu medžiu ir aukšciausios rušies medienos: ažuolo, buko,

skroblo, uosio, klevo, beržo, pušies, maumedžio ir kt.

Grindu iš parketo kalad liu pagrindin s konstrukcin s schemos yra pateiktos 46 paveiksle.

46 pav. Parketins grindys: a - ant lygios perdangos plokšts, b - su garso izoliacija, 1 - parketo kaladls, 2 -

greitai kietjancios mastikos su vandeniui atspariu rišikliu pasluoksnis, 3 -lygaus paviršiaus perdangos plokšt, 4

- surenkamoji plokšt arba betono sluoksnis, 5 - ištisinis garso izoliacijos sluoksnis: 16 mm storio biologiškai

atsparios medienos plaušo plokšts, 30 mm storio pusiau kietos akmens vatos plokšts, 40 mm storio kietos

akmens vatos plokšts

Vienas iš paprasciausiu ir pigiausiu grindu yra grindys iš medienos plaušo (47 pav.).

Dažniausiai gyvenamuju ir visuomeniniu pastatu grindys klojamos iš polimeriniu medžiagu

(linoleumo, polivinilchloridiniu plyteliu ir tekstilin s kilimin s dangos ir pan.).

Polimeriniu medžiagu grindu danga klojama tiesiog ant perdangos plokšciu. Nelygiu plokšciu

paviršius išlyginamas cemento-sm lio skiediniu.

Panašiai, kaip pavaizduota 47 a pav., gali buti irengtas garso izoliacijos sluoksnis.

Ilgaamžiškiausios, taciau brangiausios ir daugiausia reikalaujancios darbo yra naturaliu akmens

medžiagu grindys. Jos naudojamos unikaliu visuomeniniu pastatu vestibiuliams, laiptin ms, taip pat

toms vietoms, kur yra didžiausias p sciuju jud jimas, irengti.

Naturaliu akmenu plokšt s yra ypac dekoratyvios, visai nelaidžios vandeniui, labai atsparios

dilumui, labai patvarios, lengvai valomos.

60

47 pav. Medienos plaušo grindys: a - klijuojant greitai kietjanciomis mastikomis, b - tvirtinant ant lentu

pakloto, 1 - medienos plaušo plokšciu danga, 2 - greitai kietjancios mastikos su vandeniui atspariu rišikliu

tarpsluoksnis, 3 - surenkamoji arba monolitin betono plokšt, 4 - ištisinis garso izoliacijos sluoksnis: 16 mm

storio biologiškai atsparios medienos plaušo plokšts, 30 mm storio pusiau kietos akmens vatos plokšts, 40 mm

storio kietos akmens vatos plokšts, 5 - perdangos plokšt, 6 - ištisinis antiseptiniu lentu paklotas, 7 - 80-100

mm plocio ir 40 mm storio gulekšniai, 8 - juostin garso izoliacija, 9 - cemento ir smlio skiedinio išlyginamasis

sluoksnis arba be jo

Cementin s ir betonin s monolitin s grindys vientisos, irengiamos technin s paskirties patalpose

ir cemento ir sm lio skiedinio arba betono. Jos klojamos ant grunto ir ant perdangu. Jos gali buti

ivairiu konstrukciju. Rusiuose ir kartais visuomeniniu pastatu komunikacin se patalpose

(koridoriuose, laiptin se, per jose ir kt.) yra daromos asfaltbetonin s grindys. Jos buna 20-25 mm

storio monolitinio lieto asfalto sluoksnio ant betoninio arba sutankinto skaldos 100-120 mm storio

paruošiamojo sluoksnio.

Analogiška cemento sm lio ar betoniniu grindu konstrukcijai yra mozaikin s monolitin s

grindys, daromos iš cemento ir marmuro grudeliu mišinio.

Labai dažnai iš ivairiu plyteliu klojamos grindys vestibiuliuose, koridoriuose, tualetuose, voniose

ir kitose patalpose. Jos klojamos ant perdangu ir ant grunto, paruošus pagrinda iš betono ir irengus

hidroizoliacija.

Keramin s ir akmens mas s plytel s yra ivairiu dydžiu, spalvu ir piešiniu. Prie paruošto

paviršiaus plytel s yra klijuojamos cemento skiediniu arba specialia mastika ir klijais.

Keraminiu ir ypac akmens mas s plyteliu grindys labai atsparios dr gmei, mažai dyla, galima

suteikti norima estetini vaizda, taciau labai didelis ju šilumos imlumas, reikia daug darbo sanaudu.

3.7. Laiptai

Laiptai yra neatskiriama pastato dalis, kuria susisiekiama su patalpomis, išd stytomis skirtingu

lygiu arba skirtinguose aukštuose. Laiptus sudaro nuožulnus laiptatakiai, horizontalios aikštel s ir

tur klai. Laiptai gali buti mediniai, metaliniai, gelžbetoniniai (surenkamieji arba monolitiniai), mišrus

(metalin s sijos, gelžbetonin s pakopos). Pagrindiniai laikomieji elementai yra laiptatakis, kuri sudaro

laiptasijos, pakopos ir tur klai bei laiptu aikštel s, kurios sudarytos iš aikšteliu siju, perdangos, grindu

(48 pav.).

Gyvenamuju ir visuomeniniu pastatu laiptu formos plane (49 pav.) laiptatakiu nuolydis priklauso

nuo pastato architekturiniu-planiniu sprendimu. Pakopu matmenys priklauso nuo laiptatakio

nuolydžio. Mažiausias pakopu aukštis buna 10 cm ir didžiausias - 20 cm. Placiausiai naudojami laiptu

laiptakiu nuolydžiai yra 1:2, 1:1,8, 1:1,5. Viename laiptatakyje (nuo vienos aikštel s iki kitos) buna

10-15 pakopu.

Parenkant laiptatakio ploti pastatuose atsižvelgiama i pastato paskirti ir i visuose aukštuose,

išskyrus pirmaji, esanciu žmoniu skaiciu. Laiptatakio plotis, t. y. atstumas nuo sienos iki atitvaros

(tur klu) buna 1-1,2 m. Vienbuciu namu vidiniu laiptu ir laiptu i rusi ir cokolinius aukštus plotis

0,8-0,9 m.

Žmoniu evakuacijai skirtu laiptu minimalus plotis - 1,2 m.

61

48 pav. Laiptu konstrukcins schemos: a - mediniu, b - gelžbetoniniu, c - kompleksiniu, 1 - la iptu aikštel, 2 -

laiptatakis su vienalytmis pakopomis, 3 - tas pat su uždedama antpakope, 4, 6 - frizins pakopos, 5 - klosts

tipo laiptu maršas, 7 - surenkamosios pakopos, 8 - metalin laiptasija, 9 - laiptu aikštels plokšt, 10 -

polaiptin sija, 11 - grindu konstrukcija

Kaip parodyta 48 pav., laiptatakis susideda iš siju ir laiptu pakopu. Kai pakopos gelžbetonin s

sijos buna taip pat gelžbetonin s arba metalin s. Daugiabuciams namams statyti naudojami iš anksto

pagaminti laiptatakiai (laiptasijos ir pakopos yra kaip vienas elementas) ir aikštel s, kurie

sumontuojami pastate. Laiptu aikštel s atremiamos i išilgines laiptin s sienas, o laiptatakiai remiami i

aikšteles.

Gelžbetoniniai monolitiniai laiptai naudojami tik išimtiniais atvejais. Dažniau - prie išoriniu

lauko duru.

Laiptu aikštel s daromos ne siauresn s už laiptatakio ploti ir gyvenamuosiuose pastatuose buna

ne siauresn s kaip 1,2 m. Plane laiptai gali buti ivairios konfiguracijos (49 pav.).

Tur klu aukštis buna 0,9-1,0 m. Tur klai gali buti mediniai - prie mediniu laiptu, metaliniai -

prie metaliniu. Kai laiptai kitokiu medžiagu, tvorel buna metalin su mediniu porankiu. Gali buti

plytu arba gelžbetonio sienel su mediniu porankiu. Porankiai gali buti metaliniai, metaliniai ir

plastmasiniai.

49 pav. Laiptu tipai: a - vieno laiptatakio, b - dvieju laiptatakiu, c, d - triju la iptatakiu, e, f - netaisyklingos

formos su gembiniais laiptatakiais

3.8. Langai ir durys

Patalpos naturaliai apšvieciamos (dažnai ir v dinamos) per langus sienose ir denginiuose. Ju

matmenys ir vieta apskaiciuojama bei nustatoma architekturiniais sprendimais. Dažnai gyvenamuju

patalpu langu plotas parenkamas remiantis praktiniu patyrimu - langu plotas turi buti ne mažiau kaip

1/8 grindu ploto. Langu angos, kaip ir patys langai, gali buti ivairiu dydžiu ir formos. Dažniausiai

naudojami staciakamp s formos langai.

Gyvenamuju namu langu angu aukšciai buna 0,6-1,5 m, o plotis - 0,9-2,1 m. Angu aukštis ir

plotis yra derinami, ju gausyb teikia galimybes kurti ivairius architekturinius sienu ir angu santykiu

kompozicinius derinius. Placiausiai naudojamu langu formos ir matmenys pateikti 50 paveiksle.

Pagrindiniai lango elementai yra šie: stakta, prie jos vyriais ar kitais budais tvirtinamas r mas, stiklas

arba stiklo paketas. Langu stakta ir r mai gali buti mediniai, plastmasiniai, metaliniai (plieniniai,

aliuminiai), aliuminiai ir plastmasiniai. Geriausi ir dažniausiai naudojami yra langai iš medienos.

62

50 pav. Dažniausiai naudojamu gyvenamuju namu langu formos ir matmenys (istrižos linijos rodo atidarymo

krypti)

Staktos ir r mai daromi iš sausos medienos. Gali buti vientiso skerspjuvio arba klijuoti. R mai buna

su viengubu, dvigubu ir trigubu stiklu arba stiklo paketais. Kad langai tur tu kuo didesne šilumine

varža ir geresne garso izoliacija, reikia daryti r mus su trigubu 4-5 mm storio stiklu arba stiklo

paketu, ar paketu ir vienu stiklu. Langas su dvigubais stiklais arba vienu stiklo paketu turi vienus

r mus, o esant daugiau istiklinimo sluoksniu - su sudvejintais r mais. Kai staktos medin s - jos turi

buti apsaugotos nuo dr gm s, patenkancios iš sienu, visu konturu padengiamos hidroizoliacine

medžiaga (51 pav.).

51 pav. Langu bloku sujungimas su sienomis: a - akytojo betono blokeliu su apymur iu, b - stambiaplokšciu, 1 -

stakta, 2 - ruberoidas, 3 - kamšalas, 4 - angokrašcio tinkas, 5 - nuolaja, 6 - palangs lenta, 7 - tamprusis

sandarinimo tarpiklis ir hermetin mastika

63

Dažniausiai r mai buna varstomi. Jie gali buti varstomi i vidu ir išore, pasisukti apie

horizontaliaja ar vertikaliaja aši. Patalpoms v dinti langu blokuose gali buti irengiamos orlaid s arba

anga lango šone.

Langu kategorijai yra priskiriamos ir balkonu durys, kadangi dažniausiai jos buna su stiklais.

Balkono durys istiklinamos tokiu aukšciu kaip ir langai. Stiklo sluoksniu arba paketu skaicius

parenkamas pagal šilumin s varžos ir garso izoliacijos reikalavimus.

Durys, kaip ir langai, gali buti ivairiu matmenu ir formu. Jos skirstomos i išorines duris ir

vidines.

Gyvenamuju namu bei visuomeniniu pastatu išor s durys daromos medin s, plastmasin s arba

kompleksin s, reciau - metalin s, istiklintosios ir aklinosios, vienv r s ir dviv r s, su vienodo ir

skirtingo plocio saramomis. Duru aukšciai 2-2,3 m. Vienv riu duru plotis - 0,9 m, dviv riu 1,3-2 m.

Durys susideda iš staktos, kurios apatin dalis daroma su slenksciu arba be jo ir ikabinamu su vyriais

duru savaru. Duru savaros daromos iš ivairiu medžiagu, dažniausiai iš ivairiu mediniu skydu ar kitu

tarp saves sujungtu plokštiniu medžiagu. Durys istiklinamos skaidriu arba raštuotu 4-5 mm storio

stiklu, reciau - stiklo paketais.

Vidin s patalpu durys taip pat buna vienv r s ir dviv r s, aklinosios ir istiklintosios, su slenksciu

ir be jo. Tai priklauso nuo ju paskirties. Pagalbiniu patalpu, vonios ir pan. durys buna aklinosios ir yra

0,6-0,7 m plocio. Bendruju kambariu durys gali buti aklinosios ir istiklintosios, vienv r s 0,9-1,1 m

plocio ir dviv r s iki 1,4 m plocio, miegamuju - dažniausiai vienv r s 0,8-1,0 m plocio.

Pagal varstymo krypti durys buna: varstomos i viena puse, švaistin s - varstomos i abi puses,

stumdomosios, sukamosios. Pastarosios naudojamos, kai yra nuolatinis, bet ne intensyvus žmoniu

srautas.

Savikontrols klausimai

1. Kas yra pastato naturalus pagrindas ir kas ji sudaro?

2. Koks skirtumas tarp sm$liniu (žvyringuju) ir moliniu? Kuo pasižymi moreniniai

gruntai?

3. Kaip galima sustiprinti grunto pagrinda ant kurio dedami pamatai?

4. Kaip skirstomi pamatai pagal salyti su pagrindu ir koks skirtumas tarp ju?

5. Juostiniu pamatu panaudojimas ir ju konstrukcin$s schemos?

6. Kada yra irengiamos ištisin$s monolitin$s gelžbetonin$s plokšt$s po visu pastatu?

7. Poliniu pamatu tipai ir paskirtis.

8. Koks skirtumas tarp juostinio pamato ir rusio sienos? Nuo kokiu poveikiu reikia

apsaugoti rusio sienas ir kaip tai daroma?

9. Kokie yra pagrindiniai medinio karkasinio namo elementai?

10. Kaip sudaromos murin$s kompleksin$s sienos?

11. Kas yra muriniu sienu cokolis ir karnizas?

12. Kam naudojamos muriniu sienu saramos? Kokia ju paskirtis?

13. Kas yra deformacin$s sienu siul$s? Kokia ju paskirtis?

14. Kokios buna monolitinio gelžbetonio sienos?

15. Kaip atrodo stambiablokis gyvenamuju namu pagrindin$ konstrukcin$ schema? Iš ko ji

susideda?

16. Kokios buna išoriniu sienu plokšt$s?

17. Jungciu tarp plokšciu paskirtis ir reikalavimai joms.

18. Kokios yra pagrindin$s gelžbetoniniu monolitiniu karkasu ir sienu schemos?

19. Kokios yra pagrindin$s mediniu perdangu schemos?

20. Kuo skiriasi perdanga nuo denginio? Ju paskirtys?

21. Kokios yra perdangu su metalin$mis sijomis konstrukcin$s schemos?

22. Kokiu tipu surenkamos gelžbetonin$s plokšt$s naudojamos perdangoms?

23. Iš ko susideda surenkamos - monolitin$s perdangos?

24. Nuo kokiu veiksniu priklauso stogo geometrin$ ir konstrukcin$ schema?

64

25. Kokia paskirtis gali tekti erdvei tarp stogo ir viršutin$s perdangos?

26. Kokios yra pagrindin$s šlaitiniu stogu konstrukcin$s schemos? Ju elementai.

27. Kokia gegniu paskirtis? Kas yra gegnin$ santvara?

28. Kokios naudojamos šlaitiniu stogu dangos?

29. Kas yra „sutapdintasis stogas”, ir koks jo nuolydis?

30. Kokios pagrindin$s sutapdintuju stogu schemos?

31. Grindys ir ju paskirtis.

32. Kokios gali buti grindu dangos?

33. Kokie yra lentu grindu tipai?

34. Kokios yra ir kaip irengiamos parketin$s grindys?

35. Kur naudojamos monolitin$s gelžbetonin$s grindys? Kokia ju konstrukcin$ schema?

36. Kokie yra laiptu tipai?

37. Kokie pagrindiniai laiptu tarp aukštu konstrukciniai elementai ir iš kokiu medžiagu jie

daromi?

38. Kokie yra placiausiai naudojami laiptatakiu nuolydžiai? Kokie buna pakopu aukšciai?

39. Kokie buna laiptatakiu aukšciai ir nuo ko jie priklauso?

40. Kaip irengiamos laiptu aikštel$s?

41. Koks tur$klu aukštis? Iš ko jie daromi?

42. Kokie yra langu tipai ir formos?

43. Priklausomai nuo grindu ploto, koks mažiausias gyvenamuju patalpu langu

reikalaujamas plotas?

44. Kokie yra pagrindiniai lango elementai?

45. Kokie yra duru tipai?

46. Kokie yra duru elementai, ju paskirtis?

4. PASTATU KONSTRUKCIJU MECHANIKOS PRADMENYS

4.1. Pastatu konstrukciju mechanikos samprata

Pastatu konstrukciju mechanikos savoka atsirado pl tojantis fizikos šakai - mechanikai. Žodis

“mechanika” kiles iš graiku kalbos ir reiškia iranki, statini. Dabar mechanikos savoka yra labai plati ir

apima daugeli ivairiu sriciu, susijusiu su materialiuju kunu saveika, ju jud jimu. Pastatas yra

sud tingas kunas, sudarytas iš ivairiu atskiru tarp saves sujungtu elementu. Atskiri elementai yra

skirtingos sandaros ir skirtingai kinta bendroje sistemoje. Pagrindiniai atskiru elementu ir ju daliu

kitimo, veikiant apkrovoms, matai yra j gos ir ju sukeliami momentai. Bet kokios j gos veikimo

matas yra jos momentas ir darbas, kurie sukelia visos konstrukcijos ar atskiru jos elementu jud jima -

ivairias deformacijas, pasislinkima, ryšiu tarp atskiru elementu ir medžiagos daleliu pokycius iki ju

nutrukimo. Tai yra mechaniniai veiksniai.

Iš fizikos kurso yra žinomi Niutono mechanikos d sniai, sudarantys vadinamosios klasikin s

mechanikos pagrinda. Yra trys pagrindiniai klasikin s mechanikos d sniai:

I d snis - inercijos d snis. Pagal ji bet kokio kuno ar jo taško tiesiaeigio jud jimo busena

pakinta tik d l kitu materialiuju tašku (kunu) poveikio. Pavyzdžiui, lango stiklas suskils tuomet,

kai ji paveiks koks nors smugis ar kitoks poveikis.

II d snis - j gos d snis. Materialiojo taško pagreitis bet kurios atskaitos sistemos atžvilgiu

proporcingas ta taška veikianciu j gu atstojamajai. Pavyzdžiui, per medin s lentos liepta einant

sunkesniam žmogui, jis ilinks daugiau, negu einant lengvesniam.

III d snis - veiksmo ir atoveiksmio d snis. Iš šio d snio išeina, kad jeigu bet koks materialus

taškas (kunas) A veikia kita materialuji taška (kuna) B, tai ir materialus taškas B veikia taška A.

Abieju tašku (kunu) saveikos j gos FA ir FB yra vienodo didumo tik priešingu krypciu (FA=-FB).

Jeigu su delnu spausime i medi vini, tai mes delne taip pat jausime spaudima. Mes veikiame

vini, o vinis - musu delna.

65

Šiu materialiuju tašku arba kunu saveikos pavyzdžiais ir saveikos d sningumu egzistavimu yra

paremtas pastato nenumatytos pad ties konstrukciju buvimas. D l šiu d sniu reikalavimu nesilaikymo

ivyksta griuciu ir avariju.

Pirmasis d snis reikalauja, kad pastata ar jo dalis veikiantys poveikiai neturi sukelti jo bukl s

pokyciu. Pagal antraji d sni pastato konstrukcija, pavyzdžiui, perdangos ilinkimas, priklauso nuo

apkrovos dydžio, o pagal treciaji - pastato pamatai nenuslugs žemyn i grunta, jeigu sl gis nuo pamatu

bus ne didesnis, negu atlaiko gruntas.

Vadinasi, žinomi iš fizikos kurso mechanikos d sniai galioja ir pastatams bei ju konstrukcijoms.

Remiantis šiais d sniais yra sukurtas statybin s mechanikos mokslas, nagrin jantis pastatus ir ju dalis

vidiniu ir išoriniu poveikiu ir j gu atžvilgiu.

Statybine mechanika sudaro dvi pagrindin s dalys: medžiagu mechanika ir statybin statika.

Medžiagu mechanika nagrin ja ivairiu medžiagu stiprumo, tamprumo, tasumo savybes, ivairiu

poveikiu (temperaturos, dr gm s) ir j gu veikiamus atskirus elementus. Statybin statika nagrin ja

sud tingesnes pastatu dalis - r mus, santvaras, arkas, skliautus ir pan.

Kiekvieno pastato atskiros dalys, kaip parodyta 52 paveiksle, yra veikiamos tam tikru j gu

(iražu). Stogo dangas ir sniego sunkis veikia stogo sijas, gegnes. Nuo ju ir perdangu apkrovos

perduodamos i sienas ar kolonas, o nuo šiu - i pamatus ir i žeme. Kiekviena šio pastato dalis turi

atlaikyti jai tenkanti kruvi.

Veiksmas (nuo apkrovu) turi buti lygus atoveiksmiui (elementu atlaikomajai galiai). Poveikiu ir

apkrovu dydžiai ir ju veikimo pobudis, kryptis, viso pastato ir jo daliu dydžiai ir geometrin ivairov

turi buti ivertinti projektuojant nauja pastata ar ivertinant jo bukle po tam tikro eksploatavimo laiko.

52 pav. Pastato dalis veikiancios apkrovos ir susidariusios iražos

4.2. Pastatu konstrukciju tipai mechanikos požiuriu

Visi pastatai atlaiko tam tikra kruvi bei yra veikiami j gu ir ši veikima betarpiškai ar per kitas

konstrukcijas perduoda žemei. Dažniausiai pastatai buna ne vienalyciai, o sud ti iš atskiru daliu.

Atskiros dalys yra skirtingai veikiamos j gu. Kai kurios iš ju gali buti veikiamos nežymiai ir statomos

su pastatais be jokiu patikrinamuju skaiciavimu. Kai konstrukcijos perima apkrovas, yra skaiciuojama

ar jas atlaikys. Prie tokiu konstrukciju priskiriamos pastatu kapitalin s vidaus ir išor s sienos,

karkasai, perdangu siju, plokšt s, stogo konstrukcijos, atramos ir kolonos, skliautai, arkos, pamatai ir

kt. Neskaiciuojant, o tik remiantis patyrimu bei konstrukciniais nurodymais, gali buti statomos

pertvaros, grindys, stogu paklotai, danga ir pan.

Skaiciuojant pastatu ir ju daliu stipruma, standuma, pastovuma tenka naudotis ne tikruoju vaizdu,

o supaprastintomis schemomis. Tai palengvina skaiciavima, nors darant supaprastinimo prielaidas gali

66

nukent ti skaiciavimo ir ivertinimo tikslumas. Tod l sudarant pastato ar jo konstrukcijos schema, yra

siekiama kad ji atitiktu tikrasias pastato ar konstrukcijos buvimo salygas.

Norint patenkinti nurodytu mechanikos d sniu reikalavimus, reikia žinoti konstrukcijos schema,

elementu išd styma, ryšius tarp ju.

Kita vertus, konstrukcijos skaiciuojamosios schemos parodo statybin s mechanikos d sniu

taikymo galimybes, ju tiksluma bei skaiciavimo metodu taikymo galimybes.

Atsižvelgiant i pastatu konstrukciju skaiciavimus, ir projektuojant naujus, ir ivertinant

eksploatuojamus, pastatai ir ju konstrukcijos yra klasifikuojami pagal požymius, turincius esmine

reikšme skaiciavimo metodo parinkimui ir tikslumui.

Geometrijos požiuriu yra trys pastatu ir konstrukciju tipai:

1. Sudaryti iš strypu, t.y. iš tokiu elementu, kuriu vienas matmuo (ilgis) yra gerokai didesnis už

kitus du. Tokios konstrukcijos vadinamos strypin mis. Pavyzdžiui, sijos, rygeliai, statramsciai,

kolonos ir pan. (53 a pav.).

2. Pastatai arba konstrukcijos sudarytos iš elementu, kuriu matmenys dvejom kryptimis yra gerokai

didesn s už matmeni treciaja kryptimi. Pavyzdžiui, plokšt s, kevalai, klost s ir pan.

(53 b, c pav.).

3. Pastatai arba konstrukcijos, kuriu matmenys yra panašios eil s visomis kryptimis. Pavyzdžiui,

masyvus pamatai, blokai ir pan. (53 d pav.).

Toks pastatu ir ju konstrukciju schemu suskirstymas yra labai svarbus, kai norima tiksliai

nustatyti atskirus elementus ir ju vietas veikiancias iražas.

53 pav. Geometriniai konstrukciju tipai: a - strypai, b - plokšts, c - kevalai, klosts, d - masyvus elementai

Iš atskiru strypu sudaromos strypin s sistemos. Jos yra skirstomos i plokšciasias ir erdvines

(54 pav.).

a

b

54 pav. Strypiniu konstrukciju sistemos: a - plokšcioji, b - erdvin

Tikrinant ar konstrukcija atitinka pagrindinius mechanikos d snius, labai svarbu žinoti ir ivertinti

atskiru elementu ar ju daliu tarpusavio ryši. Pagal ši požymi konstrukcijos yra skirstomos i

konstrukcijas su šarnyriniais (55 pav.), standžiaisiais (57 a pav.) ir mišriaisiais (57 b pav., 58 pav.)

ryšiais.

67

55 pav. Šarnyriškai sujungtu konstrukciju (a, b, c) ir ju skaiciuojamoji (d) schemos

Šarnyrinis sujungimas (atrama) - tai yra toks sujungimas arba tokia atrama, kai ji netrukdo

sistemai (strypui, rygeliui, sijai ir pan.) laisvai pasisukti jos plokštumoje. Šarnyrin s atramos

(šarnyrai) gali buti paslankios (B) ir nepaslankios (A) (55 pav.). Paslankios leidžia ne tik pasisukti

konstrukcijai savo plokštumoje, bet ir pasislinkti horizontaliaja kryptimi (55 c, d pav.), o nepaslankios

leidžia lankstytis, bet neleidžia pasislinkti (atrama A).

Kaip rodo 55 pav. pavaizduotos schemos, rygeliai (sijos) ties A atrama gali tik pasisukti savo

plokštumoje, o ties B atrama parito d ka sijos galas gali horizontaliai laisvai pasislinkti jai linkstant ir

pasisukti.

Standusis elementu sujungimas yra toks, kai ties sujungimo vieta jie vienas kito atžvilgiu negali

nei pasisukti, nei pasislinkti.

56 pav. pavaizduota sija, galais ibetonuota i siena, taip pat negali nei pasisukti galuose, nei

pasislinkti.

1 2

a

b

56 pav. Standžiu atramu schema: 1 - siena, 2 - sija, a - reali konstrukcijos schema, b - supaprastinta

skaiciuojamoji schema

57 pav. b ir d schemos yra mišriojo sujungimo pavyzdys - kolonos su pamatu sujungtos

standžiai, o su rygeliu - šarnyriškai.

Mišrusis jungimas, kai vienoje konstrukcijoje (sistemoje) yra ir standieji, ir šarnyriniai elementu

sujungimai, pavaizduota 58 pav.

55-58 pav. pateiktos schemos rodo, kaip reali konstrukcija yra pakeiciama i supaprastinta

skaiciuojamaja schema.

Vienokia ar kitokia konstrukcin schema turi didele itaka iražu pasiskirstymui tarp atskiru

elementu, konstrukcijos, kuria veikia apkrova, buviui. Nuo to priklauso priemon s, padedancios

išpildyti mechanikos d snius, t. y. pusiausvyra ir konstrukcijos saugu darba eksploatacijos metu.

68

M

p

C

3

1

2

1

3

2

a

c

b

d

57 pav. Standžiuju (a) ir mišriuju (b) konstrukciju sujungimai ir ju skaiciuojamosios schemos, c - standusis

kolonu (1) ir rygeliu (2) sujungimas, d - šarnyrinis kolonu (1) ir rygeliu (2) sujungimas. Sujungimas kolonu (1)

su pamatu (3) - standusis

1 2

3

58 pav. Konstrukcija su mišriaisiais ryšiais: tarp 1 ir 2 elementu - standusis ryšys, tarp 3 ir 1 ir 2 - šarnyrinis, 1 ir

2 elementai yra vientisas nekarpytas strypas

4.3. Strypiniu sistemu sudarymo principai

Strypin s sistemos - tai strypai, sujungti ju susikirtimo vietose. Realiose konstrukcijose ir

pastatuose šios sistemos turi geometriškai nesikeisti, perimti apkrovas be geometrin s formos

pokyciu. Jeigu strypai tarp saves sujungti šarnyriškai, tai butina žinoti, ar sistema bus geometriškai

nekintama.

Kiekvieno šarnyro pad tis plokšcioje strypin je sistemoje yra nustatoma dviem koordinat mis.

Vadinasi, jis turi du laisvus laipsnius, t. y. du nepriklausomus geometrinius parametrus, nustatancius

šarnyro pad ti. Jeigu statramscio taškas B pritvirtintas prie nejudamosios konstrukcijos strypu AB

(59 pav.), tai jo niekas nevaržo ir jis nesunkiai gali pasisukti ir pereiti i pad ti B’. Laikoma, kad tokia

sistema turi viena laisv s laipsni. Sistema, kuri turi nors viena laisv s laipsni, vadinama geometriškai

kintamaja sistema. Kintamuju sistemu mazgai gali keisti pad ti, nekintant juos jungianciu strypu

ilgiui.

69

A

B

B’

59 pav. Geometriškai kintamoji sistema

Statybiniu strypiniu konstrukciju kurimo nekintamosios sistemos paprasciausias pavyzdys

pavaizduotas 60 pav.

A taškas yra nejudamas. B taškui jud ti neleidžia kiti strypai. C taškas irgi negali keisti pad ties,

kadangi ji varžo BC ir DC strypai, prijungti prie nekintamosios ABD sistemos. Tokios sistemos gali

perimti bet kokias apkrovas iki visiško ju laikomosios galios išnaudojimo.

A D

B C

60 pav. Geometriškai nekintamoji sistema: ištisin linija - jos sudarymo pradžia, punktyrin -jos tesinys

Strypin s sistemos dalis, kuri nekinta d l apkrovu poveikio, vadinama disku. Pagrindiniu pastatu

nekintamu disku yra žem , prie kurios prijungiamos kitos pastato sistemos. Norint sudaryti

nekintamaja plokšcia sistema, pakanka šarnyra prijungti prie disko dviem strypais, kuriu ašys

nesutampa su viena tiesiaja. Tai pavaizduota 60 pav. Cia prie ABD nekintamo disko dviem strypais

BC ir CD prijungtas šarnyras C ir taip sudaromas naujas nekintamas BCD diskas.

61 pav. Geometrinio nekintamumo suteikimas sistemai: a - kintamoji sistema, b - nekintamoji

Jeigu strypin sistema perima apkrovas trimis kryptimis, tai kuriama erdvin sistema. Norint, kad

ši sistema butu nekintamoji, butina, kad kiekvienas naujas šarnyras butu prijungtas prie prieš tai

sudaryto standaus disko trimis strypais, negulinciais vienoje ties je. Vadinasi, bet kokia sistema

galima padaryti statiškai nekintamaja, prijungus papildomus strypus (ryšius).

61 a pav. pavaizduota sistema turi keturis šarnyrus visuose kampuose. Ji paveikta ir nedidele

j ga, gali lengvai geometriškai pasikeisti. Norint šia sistema padaryti geometriškai nekintamaja,

pakanka prid ti viena istriža strypa (61 b pav.).

Jeigu vietoje šarnyru yra standus mazgai, tai jie gali užtikrinti sistemos geometrini nekintamuma.

Tokia sistema vadinama statiškai nesprendžiama. Statiškai nesprendžiama gali buti ir šarnyrinius

ryšius turinti sistema, jeigu joje yra daugiau strypu (ryšiu), negu reikia geometriniam nekintamumui

užtikrinti.

70

4.4. Bendrosios žinios apie konstrukciju apkrovas ir poveikius

Kiekvienas pastatas, atskiros jo dalys ir konstrukcijos yra veikiami ivairiu apkrovu ir poveikiu.

Pagrindin pastatu konstrukciju paskirtis atlaikyti tas apkrovas ir poveikius, kokio pobudžio ir

veikimo ilgumo jie bebutu.

Apkrovos ir poveikiai yra skirstomi i nuolat veikiancias (apkrovos nuo savojo pastatu daliu,

konstrukciju, grunto mas s ir sl gio) ir laikinasias apkrovas, kurios dar skirstomos i ilgalaikes,

trumpalaikes ir ypatingasias. Laikinosios ilgalaik s apkrovos susidaro nuo stacionariu irenginiu

mas s, biriuju medžiagu sl gio, knygu saugyklose, archyvuose ir pan. Trumpalaikes apkrovas sukelia

žmon s, montuojantys irenginius ir konstrukcijas, trumpa laika sand liuojamos medžiagos, taip pat

v jas ir sniegas. Prie trumpalaikiu apkrovu priklauso ir temperaturos poveikiai. Ypatingasias apkrovas

sudaro ivairus sprogimai, smugiai.

Nurodytu apkrovu tipai veikia ne atskirai, o susidaro ivairus ju deriniai. Pavyzdžiui, stogo

konstrukcijas veikia ne tik savasis sunkis (pastovioji apkrova), bet ir sniegas (laikinoji apkrova),

gyvenamuju patalpu perdangas - savasis svoris, žmon s, baldai, t.y. pastoviosios ir laikinosios

apkrovos. Tod l nustatant konstrukciju atlaikymo galia reikia nustatyti ir pati pavojingiausia apkrovu

derini, ju dydi.

Apkrovos gali buti koncentruotos ir paskirstytosios (62 pav.).

a

b

c

p

p1

p2

l

F F

62 pav. Lenkiamuju siju apkrovu schemos: a - koncentruotos apkrovos, b - vienodai tolygiai paskirstytosios, c -

nevienodai tolygiai paskirstytosios

Apkrovu dydis, atstumai tarp ju priklauso nuo kruviu, besiremianciu i konstrukcija, dydžio,

išd stymo, atstumu tarp ju ir pan. Jeigu konstrukcijos ilgiu veikia daugiau kaip 4 vienodos

koncentruotos j gos, tai jas galima pakeisti vienodai paskirstytu sluoksniu p nF

l = . Cia n > 4 - j gu

skaicius, l - atstumas tarp atramu.

4.5. Mechanikos dsniu pritaikymas pastatu konstrukciju statikai

Statika yra mokslas apie materialiu kunu arba konstrukciju pusiausvyra ir apie veikiancias tuos

kunus j gas. Kuno (statybin s konstrukcijos) pusiausvyra yra tam tikras buvis, kuris nekinta laikui

b gant ir pusiausvyra palaiko tam tikros j gos. Pavyzdžiui, isivaizduokime, suola iš lentos ant dvieju

atramu. Jis, atrodo, n ra veikiamas jokiu j gu. Taciau jeigu viena atrama išslys, suolo galas kris

žemyn. Jeigu norime to išvengti, tur tume suolo gala paveikti iš apacios tam tikra j ga, pavyzdžiui,

palaikyti rankomis. Vadinasi, kunu pusiausvyra palaiko tam tikros j gos. Sprendžiant ivairius

konstrukciju pusiausvyros uždavinius, paprastai susiduriame su keliomis j gomis, kurios, budamos

ivairiuose taškuose, veikia ivairiomis kryptimis. Kartu veikiancios j gos sudaro j gu sistema. J gos

gali veikti taip, kad viena kita atsveria. Jeigu j gu sistema yra atsisverianti, tai jos veikiama sistema

yra pusiausviroje. Atsisveriancioji j gu sistema nesuteikia pusiausviros sistemai jokio jud jimo,

atrodo, kad šios sistemos neveikia jokios j gos. Vadinasi, atsisveriancioji j gu sistema yra ekvivalenti

nuliui. Jeigu j gu sistema yra ekvivalenti vienai j gai, tai ši yra vadinama tos j gu sistemos

atstojamaja. Vadinasi, sistema (konstrukcija) taip pat bus pusiausviroje, jeigu ja veikiancia j gu

sistema pakeisime ekvivalencia j gu sistema. Pavyzdžiui, ant pakabintos sijos yra užd ti trys kruviai

71

(63 pav.) po 1 kN (1 kN=1000 N10N 1 kg). Kiekvienai pakabai tenka atlaikyti po 1,5 kN kruvi

(A=B= 1 1 1

2

+ + =1,5 kN). Sistema pusiausviroje: kiek užd ta, tiek pakabos atlaiko (A+B=1,5+1,5=3

kN). Jeigu vietoje triju simetriškai išd stytu kruviu užd sime viduryje viena atstojanti visus tris, t. y.

3 kN (63 b pav.), tai kiekvienai pakabai teks atlaikyti taip pat 1,5 kN (A+B= 3

2 =1,5). Ir pirmuoju, ir

antruoju atveju sistema bus pusiausviroje.

Jeigu konstrukcija ar jos elementa veikia dvi (F1 ir F2) skirtingu kampu prid tos j gos (64 a pav.)

tai jos gali buti pakeistos viena joms ekvivalencia j ga (F), kuri veikia ta pati taška ir geometriškai

atvaizduota istrižaine (64 a pav.) lygiagretainio, kurio kraštines sudaro min tos j gos. Arba,

atvirkšciai, viena F j ga galima išskaidyti i dvi parinktomis kryptimis veikiancias F1 ir F2 j gas

(64 b pav.).

Konstrukcija arba jos elementas nekeis savo pad ties ir liks pusiausviroje prie jos tašku prid jus

arba atmetus atsisveriancias (lygias) j gas. Pavyzdžiui, stalas nepajud s iš vietos, jeigu ji iš abieju

pusiu stumsime 2 kN j gomis arba 1 kN didesn mis, t. y. 3 kN, arba mažesn mis, t. y. 1 kN. Iš abieju

pusiu j gos viena kita atsveria.

1

kN

1

kN

1

kN

A B

3 kN

A B

a

b

63 pav. Pusiausviros jgu sistemos (a) pakeitimas jai ekvivalencia (b)

F1

F2

F F

F1

F2

a b

64 pav. Dvieju jgu pakeitimas ekvivalencia jga

Dvi j gos, prid tos prie standžios konstrukcijos tašku, atsisveria tik tuomet, t. y. konstrukcija

nepakeicia pad ties, kai ju intensyvumas (dydis) yra vienodas, ju bendra veikimo ties eina per ju

prid ties pradinius taškus, o j gu linkm s yra priešingos.

Pagal mechanikos d snius dvieju lygiagreciuju j gu atstojamoji veikia tarp j gu (65 pav.). Dvieju

priešingu krypciu sudedamu lygiagreciuju j gu atstojamoji veikia sudedamuju j gu išor je už

didesniosios sudedamosios j gos (65 b pav.).

72

F1

F1

F2

F2

F=F 1+F 2

a b F=F 1-F2

65 pav. Lygiagreciuju jgu (F 1 ir F2) atstojamuju (F) padtis ir kryptys: a - vienodo dydžio jgos, b - skirtingo

dydžio jgos

Jeigu dvi lygiagreciosios j gos yra priešingos krypties, bet vienodo intensyvumo, tai ju

atstojamuju rasti negalima. Šitokia dvieju j gu F1=F2 sistema yra vadinama j gu pora, o atstumas tarp

j gu veikimo tiesiu vadinamas poros petimi (66 pav.).

F1

R2

R1

F2

a/2 A

a

c

b 66 pav. Jgu poros veikimo schema

Jeigu paimsime bet koki kuna (konstrukcija) pakabinta jo centre (taške A), ir prid sime jo

lygiagreciuose kraštuose lygiagreciai veikiancias vienodo dydžio j gas (F1=F2=F), tai jos ši kuna apie

A taška suks. Sukimo momentas susid s iš abieju j gu sukimo momentu. Momentas - tai j ga,

dauginta iš atstumo tarp j gos ir taško, apie kuri suka. Vadinasi,

M F a ir M F a

1 1 2 2 2 2 = = .

Bendras momentas

M = M1 + M2 = F1 2a + F2 2a = 2a (F1 + F2).

Kadangi F1=F2=F, tai

M = a F = F a 2

2 .

Tai rodo, kad dvieju vienodu j gu poros momentas yra lygus vienai j gai, padaugintai iš atstumo

tarp j gu.

Vadinasi, kiekvienoje konstrukcijoje, kuria veikia prid tos apkrovos (j gos), atsiranda jas

atsveriancios vidin s j gos ir momentai. Kad konstrukcija ar jos dalis nepajud tu iš nustatytos vietos,

nepasislinktu ar nepasisuktu tarp visu tu j gu (vidiniu ir išoriniu) turi buti pusiausvyra. J ga,

atsirandancia nuo išoriniu apkrovu, turi atsverti vidin s j gos. Kad konstrukcija nepasisuktu apie A

taška, F1 ir F2 j gu veikima turi atsverti priešingos krypties j gos. Pavyzdžiui, c ir b taškuose prid tos

tam tikros atramos arba iremtos kitos šalia esancios konstrukcijos. Nagrin jant 66 pav. pavaizduota

konstrukcija (sistema) pagal mechanikos pusiausvyros d snius, j gos F1 ir F2 ju veikimo linkm s

linijos kryptimi gali buti perkeltos i c ir b taškus. Šiuose taškuose padarytos atramos tur s perimti šias

j gas, kad konstrukcija nesisuktu. Vadinasi, ties atramomis (taškai c ir b) F1, F2 sutiks atoveikio j gas,

vadinamas reakcijomis, ir jos bus lygios, t.y. taške c reakcija bus R1=F1, taške b - R2=F2.

4.6. Apkrovu sukeliamos iražos konstrukcijoje

4.6.1. Gniuždomieji ir tempiamieji elementai

Dažniausiai pastatuose naudojamos konstrukcijos yra ivairios sijos, plokšt s, kolonos,

tarpuangiai ir kt. Jas veikia ivairios j gos, kurios atsiranda nuo užd tu kitu konstrukciju, irenginiu,

žmoniu buvimo ir pan. Šios j gos sukelia ivairias vidines iražas, kurios konstrukcijas gali tempti,

gniuždyti, kirpti, lenkti.

Paprasciausias elementas yra tempiamasis arba gniuždomasis strypas. 57 pav. b schemoje

pavaizduoto r mo kolona (1) yra gniuždoma apkrovu, kurios, užd tos ant rygelio (2), per ji pereina i

73

kolona, taip pat nuo ju savojo svorio. 66 pav. pavaizduotos pakabos, pritvirtintos A ir B taškuose, yra

tempiamos. Jas tempia ant sijos sud ti kruviai. Šias gniuždymo ir tempimo j gas turi atlaikyti

gniuždomos kolonos (57 pav.) arba tempiamos pakabos (63 pav.).

Kiekviena pastato konstrukcija yra sudaryta iš medžiagu, turinciu pagrindine itaka konstrukcijos

buviui, yra apkrauta ar veikiama kitokiu poveikiu: temperaturos, dr gm s, agresyviosios aplinkos.

Medžiaga, iš kurios pagaminta konstrukcija, daugiausiai nusako jos tokius kokyb s rodiklius, kaip

laikomoji galia, ilgaamžiškumas, kaina. Be to, nuo medžiagos tipo priklauso ir pastato ar jo atskiru

daliu konstrukcin ir architekturin formos. Pavyzdžiui, metalin kolona visiškai nepanaši i medine ar

murine. Pagrindiniai reikalavimai, kurie keliami medžiagoms, naudojamoms pastatu ir ju konstrukciju

gamybai, yra tokie:

didelis stipris,

nedidelis deformavimasis,

stiprio parametru ilgaamžiškumas,

atsparumas atmosferos poveikiams,

atsparumas ugniai,

lengvumas,

paprastumas apdoroti ir kt.

Praktiškai n ra nei vieno pastato ar konstrukcijos, kuriu medžiagos atitiktu visus reikalavimus.

Norint užtikrinti saugu pastato eksploatavima, svarbiausia, kad medžiagos, iš kuriu pagamintos

konstrukcijos ir pastatytas pastatas, atitiktu tris pirmuosius pagrindinius reikalavimus: stiprumas,

nedidel s deformacijos, stiprumo parametru ilgaamžiškumas. Šie reikalavimai - tai istatymas.

Didelio stiprumo reikalavimas yra lengvai paaiškinamas: butent nuo medžiagos stiprumo

priklauso ir konstrukcijos stiprumas, jos busena pastate. Taciau medžiaga turi mažai deformuotis

(gniuždoma - mažai susispausti, tempiama - mažai ištisti). Pavyzdžiui, gumin juosta gali išlaikyti

didele tempimo j ga tik iki tam tikro ištisimo. Esant santykinai mažam ištisimui, ji nesiskiria savo

stiprumu. Jeigu tokia juosta yra kaip konstrukcinis elementas, tai norint išnaudoti jos stipruma, ja

reikia kaip galima daugiau ištempti. Taciau visiems aišku, kad niekas nenori tur ti medžiagos ir

konstrukcijos, kuri gali atlaikyti apkrovas neapsakomai daug deformuojantis arba persislenkant. Jeigu,

pavyzdžiui, pastatas, v jo puciamas, prad tu siubuoti kaip medžio kamienas, tai išdužtu langai,

supleiš tu sienu apdaila, lubos, grindys, o visi kanalai ir vamzdžiai nutruktu. Kam butu patogu gyventi

tokiame name, kuris supasi kaip laivelis atviroje juroje?! Daugeliu atveju stiprumas ir

deformatyvumas yra tarp saves susije. Žymus XVII amžiaus mokslininkas, vienas iš medžiagu

mechanikos pagrindiniu principu kur ju Robertas Hukas yra pasakes: “Koks pailg jimas

(deformacija) - tokia ir j ga”.

Treciasis pagrindinis reikalavimas - stiprumas ir deformaciju pastovumas laikui b gant. Taciau

tai labai “gudrus” ir sunkus reikalavimas, kadangi daugelio pagrindiniu statybiniu medžiagu stiprumas

ir deformacijos laikui b gant kinta. Ju kitimas gali lemti ir teigiamu, ir neigiamu pasekmiu atsiradima.

Pavyzdžiui, normaliomis salygomis betonai laikui b gant didina savo stipruma, tinko arba muro

skiedinio stiprumas taip pat did ja. Taciau daugelio medžiagu savyb s laikui b gant, blog ja. Veikiant

apkrovoms kartu su laiku keiciasi medžiagu ir konstrukciju vidin bei išorin busena, ju

eksploatacin s savyb s. Ši visa kitimo procesa, jo padarinius butina suprasti ir ivertinti projektuojant

naujus pastatus ir nustatant eksploatuojamu pastatu bukle. Tik žinojimas, kokia yra ir gali buti tolesn

pastato bukl b gant laikui leidžia garantuoti jo esama ir busima saugaus eksploatavimo patikimuma

ir verte.

Gniuždomuju ir tempiamuju elementu busena apibudina jo matmenys, medžiagu savyb s ir

apkrovu veikimas. Gali buti centriškai ir necentriškai tempiamieji bei gniuždomieji elementai

(67 pav.).

74

F F F F

F F F F

e

F F F F

e

F F F F F F F F

a

b

c

I II

67 pav. Tempiamuju (I) ir gniuždomuju (II) elementu schemos: a - centriškai, b - necentriškai, c - ekvivalentin

necentriškai veikiama

Strypo centrišku tempimu arba gniuždymu yra laikoma deformacija, kai veikia dvi lygios

priešingu krypciu j gos (F), prid tos prie elemento ašies jo galuose. Jeigu šios j gos nukreiptos i

elemento išore, vyksta tempimas (67 pav., I a), jeigu i vidu - gniuždymas (67 pav., II a). Kai j gu

veikimo krypties linija nesutampa su strypo ašimi (67 b pav.), tai toks tempimas arba gniuždymas yra

vadinamas necentrišku. Taikant nurodytus mechanikos d snius, ties elemento ašimi galima prid ti dvi

vienodas priešingos krypties j gas, kurios nepakeicia elemento pusiausvyros. Tokiu budu gauname

triju j gu sistema (67 c pav.). Dvi F j gos sudaro j gu pora (jos yra vienodo dydžio ir veikia

priešingomis kryptimis), sukelia sukimo (lenkimo) momenta

M=Fe,

ir ašine j ga, sukeliancia centrini tempima arba gniuždyma. Vadinasi, necentriškai apkrauti elementai

yra veikiami lenkimo momento ir centrinio tempimo arba gniuždymo. Pastatu konstrukcijose

dažniausiai pasitaiko necentriškai apkrautu elementu - tai pastatu išor s sienos, nesimetriškai

apkrautos kolonos, gelžbetoniniu santvaru elementai, ivairiu r mu kolonos ir rygeliai ir kt.

Jeigu strypai yra ilgi, palyginti su skerspjuvio matmenimis, tai gniuždomi, esant tam tikros

apkrovos dydžiui, jie gali išklupti ir netekti atlaikymo galios anksciau negu gali atlaikyti medžiaga,

nesant išklupimui. J ga, kuriai esant strypas pradeda išklupti yra vadinama kritine. Ji priklauso nuo

daugelio veiksniu, taip pat nuo ilgio ir skerspjuvio matmenu santykio, strypu galu itvirtinimo budo,

medžiagu deformatyvumo. Staciakampio skerspjuvio strypas neišklups, jeigu jo ilgio santykis su

mažesniuoju skerspjuvio matmeniu ne didesnis kaip 4. Galu itvirtinimo itaka išklupimui pavaizduota

68 pav.

Kaip matome iš 68 pav., strypas mažiausiai išklumpa, kai abu galai itvirtinti standžiai (68 c pav.),

o daugiausiai, kai vienas galas laisvas (68 d pav.).

l

F F F F F

a b c d

68 pav. Gniuždomuju strypu išklupimas atsižvelgiant i galu itvirtinimo buda

Išklupimo dydis (didžiausias atitinkamu tašku pasislinkimas i šona nuo pradin s pad ties) tarp

šiu dvieju itvirtinimo budu skiriasi 4 kartus.

Gniuždyma arba tempima sukeliancias apkrovas turi atlaikyti strypo skerspjuvis, kuris yra

labiausiai apkrautas ir deformuojamas.

75

4.6.2. Apkrovu sukeliami lenkimo momentai konstrukcijose

Kaip buvo parodyta anksciau, lenkimo momentus sukelia j gos, verciancios kuna arba jo dali

pasisukti apie tam tikra taška, t. y. jo atžvilgiu. Lenkimo savoka yra visiems aiški. Jeigu mes eisime

per lenta, pad ta skersai griovio, ji išlinks. Ji išlinksta nuo musu svorio (kruvio). Jos išlinkimo dydis

priklauso nuo musu pad ties - jei busime arciau krašto, ji išlinks mažiau, jei busime ties viduriu -

daugiau. Jeigu musu svoris butu didelis arba lenta silpna, tai ji, daug ilinkusi, gali lužti. Per griovi gali

buti permesta ne tik lenta, bet ir nestori liauni rastai, tašai. Ir jie išlinks. Tokie konstrukciniai

elementai yra siju tipo. Sija yra pati paprasciausia, seniausia ir placiausiai naudojama pastatu

konstrukcija. Tai, be abejon s, yra pats paprasciausias budas perdengti tam tikrus atstumus tarp

atramu, galimyb pastatui suteikti norima funkcine paskirti. Visos konstrukcijos (perdangu, stogu), i

kuriu sistema ieina sijos ar ju tipo elementai (dviatram s plokšt s, stogu gegn s yra kaip sijos) yra

plokšcios. Iš siju tipo elementu yra sudarytos pacios sud tingiausios konstrukcijos ir statiniai. Yra

pastatyti sijinio tipo tiltai, kurie perdengia iki 260 m tarpatramius. O lenkiamieji elementai žmogaus

reikm ms prad ti naudoti dar priešistoriniais laikais, kai buvo imtas naudoti paprastas medžio

kamienas.

Didžiulis matmenu diapazonas, apibudinantis šiu konstrukciju tobul jimo eiga ir reiškinius,

pareikalavo šimtu ir tukstanciu vis tobulesniu sprendimu, turinciu savo forma ir specifika, paskirti ir

galimybes, savo vieta žmogaus veikloje ir istorijoje. Kiekvienos konstrukcijos formai ir išvaizdai, taip

pat ir lenkiamajai konstrukcijai, didele itaka turi trys veiksniai:

medžiaga,

konstrukcijos paskirtis,

statybos metodas.

Ivairiu ju kombinaciju skaicius praktiškai neisivaizduojamas. Tod l egzistuoja ir

nesuskaiciuojama daugyb ju sprendimu, kuriu pagrindas yra sija - lenkiamasis konstrukcinis

elementas. Taciau sija n ra toks paprastas elementas, kaip atrodo daugeliui. Ji gali buti pagaminta iš

ivairiu medžiagu (medžio, metalo, gelžbetonio), buti ivairios skerspjuvio formos, ivairiai apkrauta ir

paremta. Pagrindiniai svertai, kuriais galime reguliuoti lenkiamosios sijos buvi, yra jos atr mimas ir

skerspjuvio forma. Taciau tai priklauso ir nuo iražu, kurias sukelia veikiancios apkrovos. Jos

nepriklauso nuo sijos skerspjuvio formos.

Pažiur kime, kokios iražos veikia dviatrame šarnyriškai ties atramomis paremta trimis

apkrovomis apkrauta sija (pavyzdžiui, ant pastog s ilginio remiasi trys gegn s) (69 pav.). Šios

apkrovos - sutelktos (koncentruotos) j gos - buna žinomos ir vadinamos aktyviosiomis. Nežinomas -

pasyviasias j gas (apkrovas) sudaro -atramin s A ir B reakcijos.

F F F

a a a a

l

A x B

1 2 3

69 pav. Laisvai paremtos dviatrams simetriškai apkrautos sijos iražu nustatymo schema

Sija remiasi ant dvieju atramu, ir norint, kad ši sistema butu pusiausviroje, atr mimo j gos A ir B

turi atsverti veikiancias F j gas. Vadinasi

A+B=3F. (1)

Kadangi sija apkrauta simetriškai - j gos išd stytos vienodais a atstumais, tai sl gis i atramas

arba atramu reakcijos i sijos galus bus lygios, t. y. A=B. Tokiu budu i (1) lygti vietoje B istate A,

gauname

A+A=3F arba 2A=3F, (2)

ir tuomet

76

A=1,5F=B. (3)

Turime kuna (sija), veikiama 5 pusiausviros j gu sistemos. Ar teisingai yra nustatytos A ir B

reakcijos (j gos) ir ar sistema yra pusiausviroje, galima patikrinti pagal tokia salyga:

visu j gu projekciju i vertikaliaja aši suma turi buti lygi nuliui (žemyn veikiancias j gos turi

atsverti priešingos krypties j gas), t.y.

3F - A - B =0 (4)

Kaip buvo nurodyta 4.4 skyriuje, j gos, sukdamos (lenkdamos) elemento dali apie tam tikra taška

sudaro momenta. Pagal 69 pav. pavaizduota j gu sistema, B j ga (reakcija) lyg ir stengiasi pakelti

(lenkti) sijos gala. Kadangi, kaip nurodyta 4.5 skyriuje, momentas - tai j ga padauginta iš atstumo

tarp tos j gos ir taško, kuriame norime rasti lenkimo momenta, tai j gos B sukeltas momentas,

pavyzdžiui, 1 taške bus:

M1=Aa. (6)

Jeigu norime nustatyti momenta tarp 1 ir 2 tašku, t. y. x atstumu nuo A atramos, reikia ivertinti

momenta, kuris atsiranda nuo F j gos, esancios tarp x taško ir B atramos. Ši F j ga yra priešingos A

j gai krypties. J gos sukeltas momentas taip pat bus priešingos krypties. Tokiu budu lenkimo

momentas taške x bus:

Mx=Ax - F(x-a). (7)

J gos, sudarancios momenta pagal laikrodžio rodykle, imamos su + ženklu, prieš laikrodžio rodykle

su - (minuso) ženklu.

Momentas 2 taške, t. y. sijos viduryje, bus:

M2=A2a - Fa. (8)

Kadangi A=1,5F, tai

M2=1,5F2a - Fa=3Fa-Fa=2Fa (9)

ir M1=1,5Fa. (10)

(9) ir (10) formuliu lyginimas rodo, kad didžiausias lenkimo momentas, esant simetriškam

apkrovimui, yra ties sijos viduriu.

Jeigu laikytume, kad 69 pav. pavaizduotos F apkrovos yra nelygios: ties 1 tašku veikia F1 j ga,

ties 2 - F2 ir 3 tašku - F3, tai ir sl gis i atramas (ju reakcijas) bus nevienodas. Panašiai bus ir tuomet,

kai j gos išd stytos nesimetriškai, t. y. a reikšm s-atstumai tarp j gu yra skirtingi. Tokiais atvejais

nustatant nežinomas A ir B atramu reakcijas reikia vadovautis tokia taisykle:

visu j gu momentu apie tam tikra x taška suma yra lygi nuliui, t.y.

Mx = 0. (11)

Kadangi reikia rasti dvi j gas (A ir B reakcijas), o salyga viena, tai imame visu j gu momentu

suma apie viena iš atramu (pavyzdžiui B), nes jos momentas apie savo prid ties taška lygus nuliui:

MB = A l - F1 3a- F2 2a- F3 a = 0. (12)

Iš (12) gauname

A l = F1 3a+ F2 2a+ F3 a, (13)

ir

77

A F a F a F a

l =

1 3 + 2 2 + 3 . (14)

B atramos reakcija randame iš salygos, kad visu j gu projekciju i vertikaliaja aši suma lygi

nuliui, t. y.

A+B - F1 - F2 - F3 =0. (15)

Iš cia

B=F1+F2+F3 - A. (16)

Momentai atitinkamuose taškuose bus randami kaip ir pirmuoju atveju, t.y. pagal panašias i

(6)-(10) lygtis.

Dažnai sijos buna apkrautos vienodai paskirstytuoju kruviu (62 ir 69 pav.). Vadinasi, apkrovimas

yra simetrinis ir reakcijos bus lygios. Pagal 70 paveiksle pavaizduota schema

A B p l = =

2

. (17)

l

A B

x

p

v

70 pav. Sijos, apkrautos vienodai paskirstytuoju kruviu, momentu skaiciuojamoji schema

Vadinasi, paskirstytasis kruvis yra redukuojamas i ekvivalentine j ga, lygia sloginio p

intensyvumui, padaugintam iš ilgio, kuriuo paskirstytas kruvis. Nor dami rasti momenta bet kuriame

sijos x taške turime atstumu x esanti kruvi redukuoti i koncentruota j ga, kuri bus lygi px ir prid ta

atstumo x viduryje. Tokiu budu lenkimo momentas x taške bus

Mx = B x - px x = B x - px 1

2 0,5 2 . (18)

Sijos viduryje (v taške) lenkimo momentas bus:

M B l p l l B l p l v = -   = -

 

2 2 4 2 8

2 . (19)

B reikšme iš (17) salygos istate i (19) salyga gauname:

M p l l pl pl pl v =

 

- = - 2 2 8 4 8

2 2 2 . (20)

Subendravardikline šios lygties dešiniaja puse gauname:

M pl pl pl v = - = 2

8 8 8

2 2 2 . (21)

Duotos pusiausvyros lygtys, nustatant dviatramiu laisvai paremtu siju lenkimo momentus, ir ju

sudarymo principai ir gemb ms bei sijoms su gemb mis skaiciuoti.

Didžiausias gemb s lenkimo momentas (71 a pav.) bus ties A atrama. Naudojantis pateiktomis

salygomis galima užrašyti, kad

78

M F l p l l F l pl A = + = + 2 2

2 . (22)

A

p

l

A B

p

l

a a

F

F

71 pav. Gembs (a) ir sijos su gembmis (b) skaiciuojamosios schemos

Jeigu nebutu koncentruotos j gos (F=0), tai

M pl A =

2

2 . (23)

Tai rodo, kad didžiausias momentas paskirstytuoju kruviu apkrautoje gemb je yra 4 kartus

didesnis, negu tokio pat ilgio dviatram je sijoje.

71 pav. pavaizduotos sijos su gemb mis atramin s reakcijos bus:

A = B = p(l a a) F [p(l a) F]

+ +

+ = + + 2 2

1

2 2 . (24)

Lenkimo momentai ties atramomis yra tokie:

M M p a a pa A = B = = 2 2

2 . (25)

Momentas sijos viduryje, t. y. ties F j gos prid ties tašku

M A l p a a l p l l

x = -  + 

 



- 

2 2 2 2 4 . (26)

Momentu nustatymas yra paremtas pjuvio metodu, t. y. lenkimo momentas tam tikrame pjuvyje

yra lygus apkrovu, veikianciu vienoje bet kurioje pjuvio pus je, momentu to pjuvio atžvilgiu

algebrinei sumai:

Mx Mx Fi

i

n

=

=

 ( )

1 , (27)

cia n - j gu skaicius atitinkamoje pjuvio pus je.

Lenkimo momentas laikomas teigiamu, kai apkrovos veikiama sija išsigaubia žemyn (gniuždomi

sijos sluoksniai yra viršutiniai), ir neigiamu - kai sija išsigaubia aukštyn (gniuždomi sijos sluoksniai

yra apatiniai) (72 pav.).

72 pav. Momentu ženklu nustatymas: a - teigiamieji, b - neigiamieji

79

Duotuju formuliu ir pusiausvyros lygciu analiz rodo, kad momentai pagal sijos ilgi kinta. Nors

siju skerspjuviai ir ju atlaikymo galia yra parenkami pagal didžiausia momenta, taciau žinant

momentu kitima pagal ilgi galima orientuotis, kokiose vietose kokia atsarga konstrukcija turi.

Momentu pasiskirstymas pagal sijos ilgi priklauso nuo sijos atr mimo budo, jos galu itvirtinimo,

j gu išd stymo ir ju dydžio.

73 ir 74 pav. pavaizduota ivairiai apkrautu ir paremtu siju išlinkimo ir momentu pasiskirstymo

schemos bei dydžiai. Kaip rodo šios schemos, didžiausiu momentu reikšm s priklauso nuo atr mimo

salygu. Tai galai standžiai itvirtinti arba sija nekarpyta (kai remiasi be šarnyru ant keliu atramu),

momentai buna mažesni. Be to, ties standžiai itvirtintais galais arba virš atramu gaunami priešingo

ženklo, negu sijos viduryje, momentai (73 pav.).

l

Mmax=pl 2/8

l

Mmax=Fl/3

F F F

F F F1 F2

l/2 l/2 l a

p

l

Mmax=pl 2/2

73 pav. Momentu pasiskirstymas pagal laisvai paremtu (statiškai sprendžiamu) siju ilgi

Kaip pavaizduota 74 pav., standžiai itvirtintasias sijas galime pakeisti šarnyriškai itvirtinta sija,

ties šarnyrais prid jus priešingu krypciu momentus. Panašiai daroma ir kai sija yra daugiang

(nekarpytoji). Tod l ties tokiu siju atramomis atsiranda neigiamu momentu (74 pav.). Momentu

pasiskirstymo r mo tipo konstrukcijose su standžiaisiais mazgais schema pateikta 57 c pav.

80

M1=pl 2/11

M2=pl 2/14

M3=pl 2/16

M2=pl 2/16

74 pav. Momentu pasiskirstymas standžiai itvirtintosiose ir nekarpytosiose (daugiangse) sijose. Punktyrine linija

pavaizduota išlinkio pobudis

4.7. Itempiai ir deformacijos konstrukciju elementuose

4.7.1. Tempimo ir gniuždymo itempiai ir deformacijos

Kiekviena apkrauta konstrukcija ar jos dalis yra arba tempiama, gniuždoma, arba lenkiama ir

kerpama. Kiekviena lenkiama konstrukcija yra tempiama ir gniuždoma. Tod l svarbu žinoti, kiek

kokia medžiaga gali susispausti arba išsitempti.

Žymus XVII a. anglu mokslininkas A. Hukas, atlikes daugybe eksperimentu su tempiamomis,

taip pat laikrodžiu spyruokl mis pasteb jo, kad bet koks kietas kunas po tempimo stengiasi grižti i

pirmykšte bukle, atkurti savo buvusia forma. Jis empiriniu budu nustat santyki tarp tempimo j gos ir

elemento pailg jimo ir tai tapo konstrukciju skaiciavimo pagrindu iki šiu dienu.

Iš Huko d snio išeina, kad j ga, su kuria bet koks kunas priešinasi išorinei apkrovai,

stengdamasis atkurti savo pirmine forma, yra proporcinga deformacijai, kuria sukelia išorin j ga.

Skaiciuojant konstrukcijas dažnai naudojamos tokios savokos, kaip “išorin j ga” ir “vidin j ga”.

Išorin j ga - tai apkrovos poveikis, kuris iš esm s salygojamas žem s trauka. Vidine j ga, dar

vadinama vidiniu atsparumu, lemia kuno molekulin sandara, medžiagos vidiniu daleliu sankiba.

Kada naudojamasi vidin mis j gomis, yra patogiau imti ne visa j ga, o tik ta dali, kuri tenka

skerspjuvio ploto vienetui.

Ši santykin j ga yra vadinama itempiu. Jis žymimas graikiška raide . Jeigu paimtume

tempiama strypa ir ji perpjautume pjuviu m-n i dvi dalis (78 pav.), tai kad šios dalys neišsiskirtu,

veiks vidin s j gos (tarp viršutin s ir apatin s strypo dalies daleliu). Šios j gos bus vienodai

pasiskirsciusios visame skerspjuvyje. Dalys neatsiskirs, jei šiu vidiniu j gu atstojamoji N bus

pusiausvira su išorine j ga F, t. y. N=F.

Skaiciuojant konstrukcijas ir vertinant ju bukle yra patogu naudotis ne visu konstrukcijos ar

elemento pailg jimu, o santykiniu pailg jimu, pavyzdžiui, koks yra vieno metro pailg jimas. Toks

santykinis pailg jimas yra vadinamas santykine deformacija.

Medžiagu, apkraunamu apkrova, struktura kinta. Vienos medžiagos beveik nesideformuoja arba

deformuojasi nedaug ir pasiekusios tam tikra apkrova staigiai suyra (stiklas, granitas, keramika ir

pan.), kitos nuo pat apkrovimo pradžios deformuojasi ir iki suirdamos labai ištista tempiamos arba

susispaudžia gniuždomos (varis, mažai anglies turintis plienas, plastmas s ir kt.).

81

78 pav. Vidiniu (itempiu) ir išoriniu jgu pusiausvyra: a - išoriniu j gu padtis, b - išorins jgos ir vidiniai

itempiai

Pagal šiuos požymius medžiagos yra skirstomos i trapiasias, kietasias ir plastiškasias. Ju

deformavimosi pobudi rodo 79 pav. pateiktos kreiv s. Jos gaunamos tempiant arba gniuždant tam

tikro ilgio bandini, ji pamažu apkraunant, išmatuojant jo pailg jima l. Kaip rodo šios kreiv s,

pradžioje apkrovimo pailg jimas did ja proporcingai apkrovai. Grafiku OA dalis yra ties . Taškas A

yra vadinamas proporcingumo riba. Toliau didinant apkrova, deformacijos pradeda did ti greiciau

negu apkrova - grafikas igauna kreivaji pavidala (išlinksta i viršu). Toliau 1 ir 2 grafiku forma

smarkiai pradeda keistis. Kietojo plieno grafiku (2) kreivis kinta tolygiai, o minkštojo plieno, pasiekus

B taška, deformacijos did ja, beveik nedidinant apkrovos, plienas “teka”. Grafike susidaro

horizontalus ruožas - aikštel . Apkrova arba itempiai, kuriems esant medžiaga teka -esant pastoviai

apkrovai deformacijos did ja - vadinami takumo riba. Pasiekusi tam tikra takumo deformacija,

medžiaga v l pradeda priešintis apkrovai ir norint padidinti deformacijas, reikia suteikti tam tikra

j ga. C taškas ant 1 grafiko atitinka didžiausia apkrova, kuria atlaiko medžiaga. Kietoji medžiaga,

(2 grafikas) pasiekusi proporcingumo riba, toliau deformuojasi tik didinant apkrova. Taciau kuo

daugiau ji deformuojasi, tuo mažesne apkrova reikia suteikti. Šio tipo medžiagos neturi aiškios

takumo ribos. Skaiciuojant egzistuoja vadinamoji salygin takumo riba, kuri plienu yra apie 0,7-0,8

nuo stiprumo ribos.

F

A

2 1

l

B

A C

79 pav. Minkštojo (1) ir kietojo (2) plieno deformavimosi kreivs

Žinant gaminio, kuri tempiame arba gniuždome, ilgi l arba ant jo pažym ta tam tikra dali ir šio

ilgio arba jo dalies padid jima l, didinant apkrova, galima rasti santykine deformacija

 = l

l . (31)

Žinodami bandinio skerspjuvio A plota ir F j ga bet kuriuo apkrovimo momentu galime nustatyti

itempius, kurie buvo bandinyje, veikiant tam tikrai apkrovai, t. y.

82

 =

F

A . (32)

Kaip rodo 79 pav. grafikai, tarp j gos ir pailg jimo yra priklausomyb . Iki proporcingumo ribos

(A taškas) ši priklausomyb yra tiesin . Vadinasi, kaip rodo (31) ir (32) formuliu palyginimas, tokia

pat priklausomyb egzistuoja ir tarp santykiniu deformaciju ir itempiu. Šie du grafikai taip pat rodo,

kad ju tiesioji dalis, išreiškianti tiesini ryši tarp j gos ir pailg jimo arba sutrump jimo, yra skirtingai

pasvirusi ir tai priklauso nuo santykio tarp itempiu ir deformaciju. Nesunku remiantis trigonometrija

nustatyti, kad

tg arba tg

 



= =   . (33)

Vadinasi, norint išreikšti bet kokios medžiagos priklausomybe tarp itempiu ir santykiniu

deformaciju reikia žinoti tam tikra proporcingumo koeficienta, išreiškiama tg dydžiu, ir kuri iprasta

žym ti E raide. Šiuo koeficientu yra susiejama priklausomyb tarp itempiu ir deformaciju, ir jis

vadinamas medžiagos tamprumo moduliu. Vadinasi, (33) salyga užrašoma taip:

 = E . (34)

Ši lygtis vadinama Huko d sniu. Skirtingu medžiagu tamprumo modulis yra skirtingas (1 lentel ).

Nagrin jant medžiagu deformavimosi pobudi, kaip rodo ir 79 pav. grafikai, esant skirtingam

apkrovos dydžiui, medžiagos deformuojasi skirtingai.

1 lentel. Kai kuriu medžiagu tamprumo modulis

Medžiagos pavadinimas Tamprumo modulis, E, MPa

Mediena išilgai pluoštu 10000

Mediena skersai pluoštu 500-1000

Muras iš plytu 2700-3000

20 MPa stiprio betonas 18000-2300

Plienas 206000

Aliuminis 71000

Laikoma, kad iki proporcingumo ribos (A taškas, 79 pav.). medžiaga deformuojasi tampriai, o už

šios ribos - tampriai-plastiškai. Tod l deformacijos yra išskiriamos i tampriasias ir plastiškasias. Jeigu

medžiaga apkraunama apkrova, neviršijancia proporcingumo, kartais vadinamo tamprumo riba, tai

apkrova nu mus deformacijos atsistato. Jeigu apkrova yra didesn už šia riba, tai ja nu mus, dalis

deformaciju neatsistato - plastin s deformacijos negrižta - medžiaga pasilieka šiek tiek ištesta arba

suspausta ir jos matmenys negrižta i pirmykšte pad ti.

Tempiama arba gniuždoma medžiaga deformuojasi ne tik j gos veikimo kryptimi, bet ir skersine

kryptimi (80 pav.). Iš pateiktu schemu (71 pav.) nesunku nustatyti, kad išilgin s santykin s

deformacijos bus  = l

l .

Panašiai nustatomos ir skersin s deformacijos. Elemento suplon jimas yra b=b - b1 (80 a pav.),

o išsipl timas b= b1 - b (80 b pav.).

Turint absoliutines skersines deformacijas b, randamos santykin s skersin s deformacijos,

kurios yra:

1 =

b

b . (35)

Santykiniu skersiniu (1) ir išilginiu () deformaciju santykis yra vadinamas skersiniu

deformaciju koeficientu, arba Puasono koeficientu:

μ 

 = 1 . (36)

83

b1

b

F

l l

l+l

b1

b

F

l-l l

a b

80 pav. Tempiamojo (a) ir gniuždomojo (b) elementu deformavimosi schemos

Puasono μ koeficientas, kaip E tamprumo modulis, yra svarbiausios medžiagos tamprumo

charakteristikos, butinos skaiciuojant ir ivertinant daugeli statybiniu konstrukciju.

4.7.2. Lenkimo itempiai ir deformacijos

Paprasciausiai lenkiamojo elemento pavyzdžiai gali buti lenta arba rastas, permesti per upeli. Kai

lenta linksta, pavyzdžiui, einant žmogui, tuo aiškiai parodoma viena iš svarbiausiu statybiniu

konstrukciju techniniu charakteristiku - lenkimas.

81 pav. Lenkiamojo elemento itempiu ir deformaciju schemos: a - lenkiamojo strypo de formacijos, b - strypo

išilginiu sluoksneliu bukl iki lenkiant, c -lenkiamuju sluoksneliu bukl

Kaip pavaizduota 81 pav., lenkiamojo elemento viršutiniai sluoksniai sutrup jo (susispaud ), o

apatiniai - pailg jo. Sluoksniu sutrump jimo (susispaudimo) deformacijos, kaip rodo Huko d snis,

ivyksta nuo gniuždymo itempiu, o pailg jimo (ištisimo) deformacijos - nuo tempimo itempiu. Tai

rodo, kad lenkimas - tai gniuždymo ir tempimo itempiu susidarymas tuo paciu momentu tame

paciame skerspjuvyje.

Lenkimo modelis yra paremtas plokšciu pjuviu hipoteze. Laikoma, kad strypas (sija) susideda iš

daugyb s išilginiu pluoštu, kuriu kiekvienas deformuojasi nepriklausomai nuo šalia esanciu

(81 c pav.). Tuo paciu metu strypo pjuviai, statmeni jo išilginei ašiai, pasisuka ir lieka statmeni

išsikreivinusiai ašiai. Kartu pasisukant dviems gretimiems pjuviams (iš pad ties a-a ir b-b i pad ti

a’-a’ ir b’-b’) labiausiai deformuojasi kraštiniai sluoksniai. Vadinasi, pagal Huko d sni, šiuose

sluoksniuose atsiranda ir patys didžiausi itempiai. Sluoksniai, esantys arciau centro, deformuojasi

mažiau ir tod l itempiai juose yra mažesni. Vidurinis sluoksnis visai nesideformuoja ir nepatiria jokiu

itempiu. Tod l šis sluoksnis vadinamas neutraliuoju, arba neutraliaja ašimi (82 pav.). Kadangi

išilgin s tempimo ir gniuždymo deformacijos pagal skerspjuvio aukšti pasiskirsto tiesiškai (81 c pav.),

84

tai ir itempiai išilgai sluoksniu, vadinamieji normaliniai itempiai, taip pat pasiskirsto tiesiškai

(82 pav.).



max

-

+

1

1



-

n.a.

82 pav. Lenkimo itempiu pobudis: + - tempimo itempiai, - -gniuždymo, n. a. - neutralioji ašis

Didžiausi gniuždymo ir tempimo itempiai yra elemento viršutiniame ir apatiniame sluoksnyje ir

apskaiciuojami pagal tokia formule:

max = = max MW

MJ

y . (37)

Jeigu norime itempius nustatyti bet kuriame kitame sluoksnyje, esanciame nuo neutraliosios ašies

atstumu y, tai

 = MJ

y , (38)

cia M - lenkimo momentas pjuvyje, kuriame nustatomi itempiai;

W - skerspjuvio atsparumo momentas;

J - skerspjuvio inercijos momentas;

y - atstumas nuo neutraliosios ašies iki sluoksnio, kuriame nustatomi itempiai.

Šlyties itempiai, kurie atsiranda nuo šlyties iražu, gali buti apskaiciuojami pagal tokia formule:

= MJ

y, (39)

arba

 =

 

 

Q S

J b , (40)

cia Q - skersin j ga, veikianti nagrin jamame skerspjuvyje;

S - skerspjuvio dalies (ploto), esancio virš sluoksnio, kuriame skaiciuojame itempius, statinis

momentas neutraliosios ašies atžvilgiu;

b - skerspjuvio plotis ties nagrin jamu sluoksniu;

W, J ir S - skerspjuvio geometrin s charakteristikos.

4.7.3. Skerspjuviu geometriniu charakteristiku nustatymas

Aukšciau buvo parodyta, kad skaiciuojant itempius ir deformacijas j gu veikiamuose strypuose

(konstrukcijose) reikia žinoti ju matmenis.

Skaiciuojant tempiamus ir gniuždomus elementus reikia žinoti ju skerspjuvio plotus A.

Skaiciuojant lenkiamus ar kitaip veikiamus strypus ir konstrukcijas (sukamus, sud tingai

deformuojamus) reikia žinoti kitas geometrines ju skerspjuviu charakteristikas: statini momenta S,

inercijos momenta J, atsparumo momenta W ir inercijos spinduli i. Be šiu charakteristiku negalima

apskaiciuoti nei lenkimo momento veikiamos konstrukcijos stiprumo, nei ju ilinkiu ir kitu

deformaciju, nei ju pastovumo. Ju žinojimo svarba - tai konstrukciju mechanikos ab c l s dalis, nes

85

jie ivertina skerspjuvio formos matmenu itaka lenkiamuju elementu stiprumui ir standumui

(ilinkiams), kai konstrukcijos medžiaga yra proporcinga (galioja Huko d snis: =E).

Statinis momentas - tai ploto “momentas” arba tam tikras plotas padaugintas iš atstumo nuo to

ploto svorio centro iki taško (ašies), kurio atžvilgiu ieškomas šis momentas.

xc xm dA

x

y

y

yc

ym

x

B 83 pav. Bet kokios formos skerspjuvio schema

83 pav. pavaizduoto skerspjuvio bet kokios ploto dalelyt s dA statinis momentas x-x ir y-y ašiu

atžvilgiu bus:

dSx = dA yc; dSy = dA xc , (41)

cia xc ir yc - atstumai nuo A plotelio svorio centro iki x ir y ašiu.

Viso skerspjuvio statinis momentas šiu ašiu atžvilgiu bus lygus nuliui, nes jos ploto svorio

centras sutampa su šiomis ašimis (atstumas lygus nuliui).

Bendruoju atveju bet kokio skerspjuvio ploto ar jo dalies statinis momentas bet kokios ašies

atžvilgiu bus (83 pav.)

Sx ydA A yc Sy xdA A xc

A A

=  = ; =  = . (42)

Esant sud tingos formos skerspjuviui ir norint rasti svorio centra, ji reikia padalyti i paprastos

formos (staciakampius, kvadratus) plotelius, nustatyti bendra statini momenta pagal formule

S= A i ai , (43)

cia ai - plotelio atstumas iki tam tikro taško.

Pasinaudojus (42) formule yc ir xc bus lygus S

A

A a

A

i i

i

i

=



 . Statiniai momentai išreiškiami

linijiniais vienetais treciuoju laipsniu (m3).

Inercijos momentai gali buti taip pat centriniu ašiu ir kitu, lygiagreciu su jomis atžvilgiu.

Centriniu ašiu atžvilgiu imami inercijos momentai vadinami ašiniais inercijos momentais, t. y.

Jx y dA ir Jy x dA

A A

=  2 =  2 . (44)

Ašiniai inercijos momentai bet kuriu kitu ašiu atžvilgiu apskaiciuojami pagal (45) formule ir

ivertinant lygiagretuji ašiu perk lima:

Jx (Jxi A ixi ) Jy (Jyi A ibi )

i i

=  + , =  + 2 , (45)

cia Jxi ir Jyi - atskiru figuru inercijos momentai savuju ašiu atžvilgiu;

ai, bi - atstumai tarp savuju ir centriniu viso skerspjuvio figuros ašiu x ir y.

86

Kadangi ploto linijinis vienetas yra m2, tai jo ir atstumo kvadrato (m2) sandauga rodo, kad

inercijos momento linijinis vienetas išreiškiamas ketvirtuoju laipsniu (m4).

Skersinio atsparumo momentas gaunamas inercijos momenta centrin s ašies (einancios per

skerspjuvio figuros svorio centra) atžvilgiu padalijus iš absoliuciai tolimesnio skerspjuvio taško

atstumo nuo centrin s ašies. Pavyzdžiui, x ašies atžvilgiu tolimiausias taškas B yra skerspjuvio krašte

(83 pav.). Tokiu budu

W J

y ir W J

x x x

m

y

y

m

= = . (46)

Atsparumo momentai išreiškiami linijiniais vienetais treciuoju laipsniu J

y

m

m m ( )

( )

4 3 =





 

.

Bet kokios formos skerspjuvio inercijos spinduliai atitinkamos centrin s ašies (arba svorio

centro) atžvilgiu apskaiciuojami pagal formule:

i J

A i J

x x y A

y = , = . (47)

Skaiciuojant normaliai lenkiamus elementus dažniausiai reikia žinoti geometrines

charakteristikas tik x-x ašies atžvilgiu. Paprasciausios formos skerspjuvio pagrindin s geometrin s

charakteristikos pateikiamos 2 lentel je.

2 lentel. Pagrindins skerspjuviu geometrins charakteristikos

Pagrindins geometrins skerspjuvio charakteristikos

Skerspjuvio forma plotas A,

m2

inercijos momentas Ix,

m4

atsparumo momentas

Wx, m3

inercijos spindulys ix, m

y

h x

b

bh

bh3

12 bh2

6 h6

3

x

d

 d2

4  d4

64  d3

32 d

4

x

d

e

di

 ( )

4

d2 d2 e - i  ( )

64

d4 d4 e - i  ( )

32

4 4

d

d d

e

e - i 0,35de

h x H

H2-h2 H 4 h4

12

- H h

H

4 4

64

- H2 h2

12

-

h

b b

a x

a/2

H

bH-ah bH 3 ah3

12

- bH ah

h

3 3

6

- J

A

x

Savikontrol
s klausimai

1. Kokia yra Niutono mechanikos dsniu galiojimo esm pastatu konstrukciju

mechanikoje?

2. Kaip ir per ka apkrovu veikimas nuo pastato viršaus persiduoda i apacia?

87

3. Kokie yra konstrukciju tipai mechanikos požiuriu?

4. Kas yra lankstus (šarnyriškas) ir standus konstrukciju sujungimas? Ju pavyzdžiai.

5. Kas yra geometriškai kintama ir nekintama strypin sistema? Kaip užtikrinamas jos

nekintamumas (standumas)?

6. Kokios apkrovos ir poveikiai veikia konstrukcijas?

7. Kaip atliekamas pusiausvyros jgu sistemos pakeitimas ekvivalentine?

8. Kokie yra pagrindiniai reikalavimai, keliami pastatu ir ju konstrukciju medžiagoms?

9. Kas sukelia konstrukcijos centriška ir necentriška tempima, gniuždyma ir lenkima?

Kaip tokiais atvejais veikia jgos išilgins elemento ašies atžvilgiu?

10. Kas yra itempiai ir deformacijos konstrukcijos elemente? Ju nustatymo tempiamame ir

gniuždomame elemente principas.

11. Huko dsnis, kokia jo analitin ir grafin išraiška?

12. Kokias konstrukcijos geometrines charakteristikas reikia žinoti jas skaiciuojant ir nuo

kuriu konstrukcijos matmenu jos priklauso?

13. Didja ar mažja itempiai konstrukcijoje (ir jos stiprumas) didjant jo geometriniu

charakteristiku reikšmms?

88

LITERATURA

1. . A. Nakas, J. Gajauskas, M. Prikšaitis. Civiliniu pastatu konstrukcijos. Vilnius: Mokslas, 1992.

317 p.

2. B. Grigaliunas. Statybin s medžiagos ir gaminiai. Vilnius: Mintis, 1974. 311 p.

3. G.Marciukaitis, J.Valivonis. Pastatu konstrukciju projektavimo pagrindai. Vilnius: Technika,

2001. 324 p.

4. _. `. abcdefgh. ijkghl jmcgnmbopjmhe. q.: rljset sfgoe, 1984. 336 j.

5. J. Deltuva, A. Gailius ir kt. Statybin s medžiagos. Vilnius: Mokslas, 1982. 347 p

6. A. Iljiciovas ir kt. Statybos pagrindai. Vilnius: Mintis, 1965. 462 p.

7. A. Bulovas. Medžiagu atsparumo pradmenys. Kaunas: Technologija, 1997. 124 p.

8. A. Cižas. Medžiagu atsparumas: konstrukciju elementu mechanika. Vilnius: Mokslas, 1993. 408 p.

9. A. Cižas ir kt. Aiškinamasis medžiagu atsparumo uždavinynas. Vilnius: Mokslas, 1985. 278 p.

10. V. Paliunas. Teorin mechanika. Vilnius: Mokslas, 1991. 348 p.

11. r. `. rgoue n vc. _cwnmbfmxcklb fgkjmcxfynn ucezvekjfnw {vekn|. }nbh: ~xvnhbopknf,

1988. 240 j.

12. A. J. Macdonald. Structure and architecture. Oxford: Butterworths - Heinemann, 1984. 131 p.

13. J. A. Wilkes. Encyclopedia of Architecture: Design Engineering and Construction. A.Wiley -

Interscience Publication, New York, 1988. 849 p.

Rodyk draugams

psicho

2010-10-28 parašė ntv9

Socialine psichologija
 Socialine psichologija yra mokslas tiriantis
kaip atskiri individai priima, perduoda informaciją
kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip
grupuojamasi apie bendras idejas ar lyderius ir
kokie procesai veikia grupuočoų formavimąsi, jų
raidą, bendradarbiavimą bei konfliktus su
kitomis grupuotemis.
 Socialine psichologija remiasi sociologijos ir
psichologijos žiniomis. Ji yra svarbi valdžios,
teisesaugos institucijoms, prognozuojančioms
visuomenes raidą, politikams

Socialines psichologijos istorija
 Socialine psichologija kaip mokslas susiformavo XX a. pradžioje.
Ilgą laiką ji buvo bendrosios Ψ dalis.
 Socialines psichologijos istorijoje išskiriami trys etapai:
1. Ikimokslinis VI a. pr. m. e. iki XIX a. vidurio
(Senoves graikų darbuose išskiriamas individo ir visuomenes
klausimas. Platono ir Aristotelio priešingos nuomones).
2. Aprašomasis XIX a. antra puse iki XX a.:
 Tautų psichologija – mokslas apie tautų dvasią, kuri yra nemažiau
reali negu individo dvasia.
 Masių psichologija - daugelį visuomeneje vykstančių reiškinių
galima pam÷gdžiotiji. Jos pradžia laikoma
3. Šiuolaikin÷ Socialin÷ psichologija prasidejo XX a.,
kai buvo sekmingai taikomi eksperimento metodai.
Tapo vyraujančia Ψ šaka, nes jos žinios buvo reikšmingos gamybinio darbo
analizavimui.
Lietuvoje pirmasis socialines psichologijos vadovelis buvo išleistas 1979 m.:
Antanas Suslavičius „Socialines psichologijos paskaitos“.

Pagrindiniai psichologijos tyrimo
metodai :aprasomasis tyrimas,eksperimentas,koreliacinis tyrimas.

Eksperimentas yra bene vienintele
tyrimo strategija, kuri gali atskleisti
priežasties ir padarinio ryšius.

Eksperimento privalumai:
 nustatomas priežasties – pasekmes ryšys;
 kontroliuojama šalutinių kintamųjų įtaka;
 tiriamieji yra emociškai įsitraukę.
Eksperimento trūkumai:
 netiriami intymūs santykiai;
 sudetinga atlikti lauko sąlygomis;
 ne visada įmanoma atsitiktine atranka;
 dideles sąnaudos.
Koreliacinis tyrimas
Koreliacinis tyrimas skirtas nustatyti
ryšiui tarp kintamųjų, tačiau jo pagalba
negalima daryti išvadų apie tarp
kintamųjų galimus priežasties-padarinio
santykius.
Teigiama koreliacija rodo tiesioginį ryšį,
t.y., abu reiškiniai ir dideja, ir mažeja
kartu.
Neigiama koreliacija nurodo atvirkščią ryšį
– kai vienas reiškinys dideja, kitas –
mažeja.
Aprašomasis tyrimas
Tikslas aprašyti savo tiriamą objektą. Skiriami
trys aprašomojo tyrimo metodai:
Atvejo tyrimas. Tai toks būdas, kai
psichologas nuodugniai tiria vieną ar kelis
žmones ir tikisi atskleisti tai, kas būdinga
visiems žmonems.
Apklausa. Šiuo būdu tiriama daug žmonių, bet
ne taip nuodugniai. Paprastai prašoma
žmonių pasakyti apie savo elgesį ar savo
nuomonę.
Naturalistinis stebejimas. Tai organizmų
elgesio natūralioje aplinkoje stebejimas ir
registravimas, nesiekiant paaiškinti jų elgesio
priežasčių.
Stebejimas
Stebejimas natūraliomis gyvenimo sąlygomis –
nera kišamasi į stebimą situaciją (stebima gyvūnų
elgsena, vaikų elgesys);
Stebejimas tyrejo sudarytomis sąlygomis – tai
dirbtinai sukuriamos sąlygos (vairuotojų elgesys,
pamačius avariją ir tt.);
Stebejimas kontroliuojamose sąlygose – vyksta
dirbtineje aplinkoje, laboratorijoje. Naudojamos
instrukcijos, procedūras galima kartoti;
Stebejimas dalyvaujant – tyrejas įeina į grupę ir
stebi “iš vidaus”. Gaunama informacija apie tai, kas
vyksta uždarose grupese, sektose ir pan.
Reikalavimai psichologiniam tyrimui
 Sutikimas dalyvauti tyrime, gautas iš visų tyrimo
dalyvių.
 Apgaules nebuvimas.
 Visos informacijos suteikimas po tyrimo.
 Garantuota teise pasitraukti iš tyrimo bet kuriame
tyrimo etape.
 Konfidencialumo garantija.
 Dalyvių apsauga nuo žalos – tiek moralines, tiek
psichologines, tiek fizines.
 Gerbiamas asmens privatumas stebejimo metu.
„Liuciferio sindromas“:
Kas nutinka, kai geri žmones
papuola į blogą aplinką.

Milgramo eksperimentas – klasikinis
socialin÷s psichologijos eksperimentas
 Pirmą kartą Stanley Milgram (Jeilio
universitetas) aprašytas 1963 metais
straipsnyje „Paklusnumas: elgesio tyrimas“
(„Behavioral Study of Obedience“).
 V÷liau knygoje „Paklusnumas autoritetui:
eksperimentinis tyrimas“ („Obedience to
Authority: An Experimental View“, 1974).
 Eksperimentas rodo, kad sekdamas
autoritetu, žmogus laisva valia gali elgtis
labai žiauriai ir visiškai nepaisydamas savo
paties įsitikinimų.
Bandymo schema
 Laikraštyje buvo paskelbta, jog kviečiami
savanoriai dalyvauti „atminties tyrimo“
bandymuose, už tai sumokant 4,50 USD.
 Milgramas paaiškindovo atvykusiam savanoriui
bei kitu savanoriu apsimetančiam savo
asistentui jog jie dalyvaus bausm÷s įtakos
mokymosi procesui tyrimuose.
 Buvo apsimetama jog traukiami burtai, kuris iš
dalyvių bus „mokytojas“ ir kuris „mokinys“.
 Iš tiesų abiejuose traukiamuose popieriaus
lapeliuose buvo parašyta „mokytojas“, tod÷l
kiekvienas atvykęs savanoris juo ir tapdavo.
„Mokytojas“ ir “Mokinys”
 Mokytojui“ trinktel÷davo 45 voltų įtampa, taip
paaiškindami, ką jaus pagal jo komandas
kratomas „mokinys“.
 „Mokinio“ užduotis buvo perskaityti ir iš atminties
pakartoti duotą žodžių sąrašą.
 „Mokytojui“ buvo liepta bausti už kiekvieną
klaidą, kiekvienąkart didinant elektros smūgio
įtampą 15 voltų.
 „Mokytojas“ tiki iš tiesų trenkiąs elektra, tačiau
asistentas, būdamas profesionaliu aktoriumi, tik
apsimeta gaunąs smūgį.
 „Mokytojas“ užtikrinamas jog jis nesąs
atsakingas už Milgramo nurodymų vykdymą.

Milgramo bandymų metu 65 % bandomųjų
(savanorių eksperimento dalyvių)
eksperimentatoriaus nurodymu pasiunt÷ aukai
(kuri iš tiesų buvo aktorius) įsivaizduojamą 450
voltų elektros smūgį.
 Nors kai kurie prieš tai ir pasak÷ grąžinsią už
dalyvavimą gautus $4,50.
 N÷ vienas dalyvis neatsisak÷ trenkti aukai 300
voltų įtampa.
 Psichologai pakartojo šį bandymą įvairiose
pasaulio vietose ir nustat÷, jog aklai autoritetu
(eksperimentatoriumi) sekančių žmonių
dalis visur yra pastovi ir artima maždaug
dviem trečdaliam.
Ar Milgramo eksperimentas
etiškas?
 84 procentai v÷liau apklaustų dalyvių teig÷
esą „patenkinti“ arba „labai patenkinti“
dalyvavę šiame bandyme.
 Daugelis raš÷ išsamias pad÷kas, siūl÷si
asistuoti kituose eksperimentuose ar praš÷si
priimami į darbą šioje laboratorijoje.Nors bandymas atskleid÷ svarbų žmogaus
psichologijos d÷sningumą, šiuo metu jis būtų
laikomas neetišku ir negal÷tų būti atliktas.

Milgramas taip pat nustat÷, jog:
 neprotingam bandomojo elgesiui turi
įtakos autoriteto
(eksperimentatoriaus) bei aukos
artumas.
Kada protingai besielgiančių
žmonių padaug÷ja?
 Jei autoritetas komanduoja bandomąjam tik
telefonu, protingai besielgiančių žmonių
padaug÷ja.
 Dalis bandomųjų tokiu atveju ima apgaudin÷ti
eksperimentatorių, apsimesdami, jog
tebevykdo jo nurodymus.
 Jei auka būdavo arti ir bandomasis tur÷davo
pats priglausti aukštos įtampos kontaktą,
autoriteto klausančių žmonių sumaž÷davo iki
maždaug 30 procentų.
 Įtardamas, jog bandomieji juo pasitiki kaip
universitetui atstovaujančiu mokslininku,
Milgramas įkūr÷ fiktyvią neva kažkokia
miglota komercine veikla užsiimančią
firmą ir pakartojo bandymus ten.
 Rezultatai buvo tokie patys.
 Nebuvo aptikta jokių skirtumų tarp vyrų ir
moterų elgesio.
Žiaurus sprendimas ir
grup÷s dydis
 Taip pat buvo nustatyta, jog žiauriam
sprendimui turi įtaką grup÷s dydis.
 Jei tas pats bandymas buvo kartojamas
vienu metu esant dviems arba trims
bandomiesiems, jie gana dažnai
sutardavo nebetęsti eksperimento.
 Žiauraus elgesio atvejų sumaž÷davo iki
40 procentų.
Interpretacija: kas atsakingas už pasekmes?
 Žinomi du galimi šio reiškinio paaiškinimai:
 Konformizmo teorija (Solomono Ascho darbai)
teigia jog jei žmogus neturi nei žinių nei galimybių
apsispręsti, jis perduoda sprendimo teisę grupei ir
jos hierarchijai. Tai ypač tik÷tina įvairiose kritin÷se
situacijose.
 Atsakomyb÷ už pasekmes: Pats Milgramas man÷,
jog žmogus laiko save tik instrumentu, vykdančiu
eksperimentatoriaus norus bei ketinimus ir tod÷l
nesijaučia atsakingas už pasekmes.
 Milgramo eksperimento rezultatais aiškinamas kai
kada labai žiaurus fašistų, stalinistų ir bet kokią
pagalbą žmogui atmetančių kraštutinių liberalų
elgesys.

Kas nutinka, kai geri žmon÷s
papuola į blogą aplinką
 Prieš penkerius metus pasaulis sužinojo, ką
Abu Graibo kal÷jime amerikiečių kariai
išdarin÷jo su irakiečių belaisviais.
 1971 m. Stenfordo kal÷jimo – netikro
kal÷jimo, vadovaujamo psichologų, vadovu
tapo F. Zimbardas.
 Tuomet jaunas psichologijos profesorius
nor÷jo suprasti, kas nutinka, kai geri žmon÷s
papuola į blogą aplinką: tiek kaliniai, tiek
prižiūr÷tojai buvo savanoriai, sutikę dalyvauti.
Dviejų savaičių eksperimentas
 Laikraštyje buvo išspausdintas
skelbimas, kuris kviet÷ dalyvauti dviejų
savaičių eksperimente, už tai mokant po
75 dolerius per dieną.
 Į šį skelbimą atsiliep÷ 75 žmon÷s, iš
kurių buvo atrinkti 24, kurie buvo patys
stipriausi tiek fizine tiek psichologine
prasme.
Stanfordo psichologijos katedros rūsys
 1971 metai. Rugpjūčio m÷nuo. Savanoriai
lauk÷ skambučio, kuris pakviestų atvykti į
eksperimentą, tačiau viskas vyko daug
tikroviškiau – juos su÷m÷ už ginkluotus
apipl÷šimus ir vagystes, bei nuvež÷ policijos
nuovadą.
 Ten nufotografavo, pa÷m÷ pirštų antspaudus ir
nuvež÷ į Stanfordo psichologijos katedros rūsį,
paverstą kal÷jimu.
 Dalyviai atrod÷ išsigandę, sutrikę ir pažeminti.
Eksperimento dalyviai
 Eksperimento dalyviai, kurie buvo paskirti
prižiūr÷tojais, vilk÷jo karinio tipo chaki spalvos
uniformas, d÷v÷jo akinius nuo saul÷s (tokius
pat kaip prižiūr÷tojai Atticos kal÷jime, kuriame
kilo vienas iš kruviniausių maištų), jie tur÷jo
pad÷ti sl÷pti akis.
 Prižiūr÷tojai, skirtingai nei kaliniai, kal÷jime
būdavo ne visą laiką, o dirbdavo pamainomis,
kurios trukdavo 8 valandas.
 Tuo tarpu kaliniai ten s÷d÷jo 24 valandas per
parą.Pirmoji diena
 Prižiūr÷tojų niekas neapmok÷ kaip elgtis su
kaliniais, tik buvo pasakyta, kad jie turi palaikyti
tvarką, neleisti nei vienam nuteistajam pab÷gti,
nes tokiu atveju pinigų negaus niekas ir
eksperimentas bus nutrauktas.
 Sutrikusiams kaliniams buvo liepta nusirengti ir
apsivilkti uniformas, ant kurių buvo užrašyti
numeriai, kuriais nuo šiol jie bus vadinami.
Išnyksta bet kokia individualyb÷, lieka tik
numeris.
Jau pačią pirmą dieną (!) prižiūr÷tojai ÷m÷ tyčiotis
iš kalinių, jiems persirengin÷jant.
Antroji diena
Pasitvirtino taisykl÷, kad kiekvienoje
grupel÷je visada atsiranda vienas
lyderis, o kiti paklūsta jam.
 Tuo lyderiu tapo kalinys nr 8612.
 Jis organizavo maištą, per kurį
kaliniai užsibarikadavo savo
kamerose ir įžeidin÷jo prižiūr÷tojus.
D÷l ko kilo maištas?
 Tikriausiai d÷l primesto statuso.
 Jie nenor÷jo klausyti prižiūr÷tojų, nes
nelaik÷ viso to rimtu dalyku.
 Tačiau prižiūr÷tojai pasiuto, sekančią naktį
prik÷l÷ kalinius ir liep÷ daryti orumą
žeminančius darbus, tarkim valyti klozetus
plikom rankom.
 Prižiūr÷tojai vis labiau ir labiau tyčiojosi iš
nuteistųjų.
 Tai palauž÷ kalinį 8612, sukilimo vadą.
 Eksperimento vadovo jis papraš÷, kad jį
išleistų.
Pasilikti iki eksperimento pabaigos…
 Tačiau Philipas Zimbardo kalinį 8612
įtikino pasilikti iki eksperimento pabaigos,
tačiau buvo suprastas kitaip.
 8612 sugrįžęs į savo kamerą visiems
pasak÷, kad išeiti iš čia negalima, nors
Zimbardo apie tai neužsimin÷ n÷ žodžio.
 Likusieji tuo patik÷jo.
 8612 ÷m÷ kraustytis iš proto, prasid÷jus
itin stipriam panikos priepuoliui jis buvo
išsiųstas namo.
Įsijaut÷ į žaidimą …
Net ir Zimbardo įsijaut÷ į šį žaidimą.
Užsimiršęs, kad visa tai tik
eksperimentas jis sprend÷ kaip būtų
galima numalšinti sukilimus, kurie
kils ateityje.
 Tarp likusių kalinių ÷m÷ sklandyti
gandai, kad kalinys 8612 pab÷go ir
rezga planus kaip išlaisvinti savo
draugus.
Prižiūr÷tojai …
 Prižiūr÷tojai su kiekviena diena elg÷si vis
žiauriau ir žiauriau, talž÷ nuteistuosius su
lazdomis, liep÷ daryti sunkius fizinius
pratimus ir visaip žeminto juos.
 Kalinys 819 – antrasis maištininkas,
užsibarikadavo kameroje ir atsisak÷
paklusti.
 Ne už ilgo jis pasipraš÷ išleidžiamas.
„Aš nenoriu būti blogas kalinys„
 Zimbardo pad÷kojo už dalyvavimą eksperimente.
 … tačiau vykstant pokalbiui iš tolumos pasigirdo:
– „Kalinys 819 pasielg÷ blogai, kalinys 819
pasielg÷ blogai, kalinys 819 pasielg÷ blogai,
kalinys 819 pasielg÷ blogai “
– taip skandavo likimo draugai (žinoma juos
privert÷ taip daryti).
 Tuomet jis pravirko – „Aš nenoriu būti blogas
kalinys„.
 Atrodo šis žmogus užmiršo, kad visa tai n÷ra
tikra, tačiau kai jam tai primin÷, su didžiausiu
džiaugsmu iš÷jo į laisvę.
Kaliniai daro atsispaudimus
Atsarginis savanoris
 Netrukus buvo paskambinta atsarginiam
savanoriui, kuris sutiko užimti 819 vietą.
 Atvykęs į kal÷jimą jis tapo 416. Visa tai, kas
vyko čia, jį nepaprastai sukr÷t÷ ir iš karto ÷m÷si
bado streiko.
 Tačiau tai nebuvo protingas žingsnis, nes pačią
pirmą dieną jam teko pas÷d÷ti vienut÷je –
pačiame mažiausiame kambar÷lyje, kuriame
labai mažai vietos ir visą laiką tamsu.
 Prižiūr÷tojai 416 maištu pasinaudojo kaip
kurstymo įrankiu – kent÷jo niekuo d÷ti kaliniai,
kurių pyktį nukreip÷ prieš maištininką.
Kalinys nr 416
Kod÷l eksperimentas buvo
nutrauktas?
Penktą dieną palūžo dar 4 kaliniai.
Eksperimentas pakibo ant plauko.
Šeštąją dieną jis galutinai buvo
nutrauktas.
Išvados: Ar neigiama aplinka gali
priversti žmogų elgtis taip, kaip
normalioje aplinkoje niekada nesielgtų?“
 Į klausimą „Ar neigiama aplinka gali
priversti žmogų elgtis taip, kaip
normalioje aplinkoje niekada nesielgtų?“
atsakyta teigiamai,
 nes paprasti studentai per vieną dieną
tapo brutaliais žv÷rimis vien d÷l to, kad
valdžia buvo jų rankose,
 o kaliniai tur÷jo besąlygiškai paklusti…

_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
SOCIALINö PSICHOLOGIJA Ψ
Žmonių grupių
psichologija
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Socialin÷s psichologijos
samprata
 Socialin÷ psichologija – mokslas, kuris
nagrin÷ja individo psichikos pokyčius
grup÷s įtakoje bei individo psichikos įtaka
grupei (Suslavičius, Valickas, 1999).
 Kitaip tariant, analizuoja organizuotų ir
neorganizuotų žmonių grupių psichinius
reiškinius bei žmogaus psichiką įvairiose
socialin÷se situacijose.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Socialin÷ psichologija
 Socialin÷ psichologija atsirado JAV 20 a.,
o jos pradininkai yra Mc Dugal ir Rosso,
kurie teig÷, kad grup÷je kiekvieną jos
narį veikia tam tikros j÷gos, nulemiančios
grup÷s funkcionavimą.
 Lietuvoje socialin÷s psichologijos ištakos
siekia Simono Daukanto laikus.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
GRUPö
TIKSLAS:
 • Susipažinti su Grupių Teorijos
pagrindiniais d÷sningumais, tokiais kaip:
– grup÷s normos
– vaidmenys grup÷se
– grupių funkcijos organizacijoje
– grup÷s dinamika
 Prad÷ti suprasti, kuo skiriasi grup÷ nuo
komandos
 Atskleisti efektyviai dirbančios komandos
formavimo būdus
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
1. Kod÷l žmon÷s jungiasi į grupes?
 Žmon÷s nepasižymi jokiais išskirtiniais
fiziniais pranašumais, kurie leistų jiems
patiems vieniems išgyventi gamtoje, tod÷l
jungimasis į grupes yra būtina sąlyga išlikimui
(V.Legkauskas).
 Kita priežastis – būdamas grup÷je, gali
pažvelgti į pasaulį iš kito žmogaus pozicijos ir
tokiu būdu matyti tikresnį pasaulio vaizdą.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Kas yra grup÷?
Grup÷ – tai du ar daugiau žmonių, kurie
bendrauja tarpusavyje, veikia vienas
kitą ir suvokia save kaip „mes“.
Grup÷ ( visuomen÷ ) nustato
leidimus (socialinius lūkesčius
mums) ir elgesio taisykles.
 Taisykl÷s, leidimai sukuria tam
tikrus socialinius vaidmenis.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Žmogus vienu metu priklauso daugybei grupių.
Žmonių
grup÷s _VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
MAŽŲJŲ GRUPIŲ
KLASIFIKACIJA (1)
PIRMINöS
ANTRINöS
FORMALIOS
NEFORMALIOS
NARYSTöS
GRUPöS
REFERENTINöS
(ETALONINöS)
GRUPöS
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
GRUPIŲ KLASIFIKACIJA
(2)
Neorganizuotos grup÷s (pvz.minia) - tikslai
asmeniniai.
Iš dalies organizuotos grup÷s (pvz.mes) - tikslai
bendri.
Viduje organizuotos grup÷s:
• Korporacijos (pvz.gauja) - tikslai – asmeniniai, per
grupinius.
• Kolektyvai ir komandos (pvz.sporto komanda) - tikslai
– bendri, eina net už grup÷s ribų.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Referentin÷s grup÷s
 Referentin÷s, arba etalonin÷s – tai
grup÷s, į kurių normas, nuostatas,
orientacijas ir vertybes ypač atsižvelgia
žmogus ir kurios ne tik turi įtakos jo elgesiui,
bet ir yra asmenyb÷s elgesio motyvas.
 Sąvoką “referentin÷ grup÷” (reference
group) pirmą kartą pasiūl÷ H.Highman
(1942).
 Vadovui, būtina išsiaiškinti kiekvieno
darbuotojo referentinę grupę, nes su jos
normomis jis labiausiai stengiasi
identifikuotis.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
“grupinis narcisizmas”
 Žmogaus nuomonę galima paveikti tiek
tiesiogiai, tiek per referentinę grupę, mat
dažnai pasireiškia “grupinis
narcisizmas” – žmogaus žav÷jimasis
savimi, kaip tam tikros grup÷s nariu
(sporto sirgaliai, nacionalistai ir kt.)
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Grupių ypatyb÷s
 Grup÷s narių tarpusavio elgesio kontrol÷
 Grup÷s narių santykių intymumas
 Konkurencija tarp grup÷s narių (poreikis aktualizuoti save)
 Kiekvienas grup÷s narys turi tam tikrą vietą grup÷je,
gauna pareigas, išsikovoja tam tikrą poziciją (funkcinę
vietą)
 Kiekvienai pozicijai būdingas savitas vaidmuo, turintis
sekančius aspektus:
– – Rolinis laukimas
– – Rol÷s supratimas
– – Rolin÷ elgsena
 • Kai žmogus imasi vaidmens, tuo pačiu metu pradeda
veikti socialin÷s kontrol÷s mechanizmas: grup÷ stebi,
ar rolin÷ elgsena atitinka rolinius lūkesčius.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
2. Kod÷l žmogus ima suvokti save
konkrečios grup÷s nariu?
Yra keletas požiūrių:
 Rabbie ir Horwitz (1998): žmones
suvienija bendras likimas, bendri
interesai.
 Tajfelis (1978): žmon÷s linkę suvokti
save tų grupių nariais, kurios leidžia
jiems palaikyti priimtinai teigiamą
savigarbos lygį.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
3. Kuo elgesys grup÷je skiriasi nuo
individualaus elgesio?
 Socialinis palengvinimas – dviratininkai
važiuodami grup÷je, važiuoja greičiau nei
važiuodami vieni ar su laikrodžiu.
Pasitvirtino tai, kad jei atlieki kažkokią užduotį
grup÷je, tai ją atliksi greičiau, jei šalia bus
„konkurentas“.
Šis veiksnys ir yra vadinamas socialiniu
palengvinimu.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Pagrindin÷s sąvokos:
 • Grup÷ (group) – žmonių bendrija, kurios narius
sieja koks nors bendras požymis (bendra veikla,
tarpusavio santykiai, bendri interesai,
priklausymas tai pačiai organizacijai).
 • Vaidmuo (role)-normatyvais nustatytos elgesio
normos, kurių turi laikytis individas, užimantis tam
tikrą poziciją tarpasmeninių santykių sistemoje.
 • Statusas (status) – grup÷s nario pad÷tis grup÷s
santykių sistemoje kitų grup÷s narių atžvilgiu.
 Ekspektacijos (expectations) – tik÷jimosi,
lūkesčių, reikalavimų, kad individas atliks savo
vaidmenys grup÷je pagal atitinkamas normas,
sistema.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
 • Grup÷s darna (group concord) – grup÷s
sugeb÷jimas individualaus elgesio iniciatyvumą ir
formų įvairovę nuolat derinti su bendrais veiksmais,
kuriais siekiama bendro tikslo.
 • Grup÷s dinamika (group dynamics) – procesai,
vykstantys mažoje žmonių grup÷je.
 • Grup÷s efektyvumas (group effectiveness) –
visuomenei naudinga grup÷s veikla, vertinama pagal
tai, kiek tos veiklos rezultatai atitinka jai iškeltus
uždavinius.
 Grup÷s integracija (group integration) – grup÷s
vidinių procesų darnumas, nuoseklumas ir
stabilumas.
Pagrindin÷s sąvokos:
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
 Grup÷s norma (group norm) –
neformalaus elgesio standartas, kurio
laikosi dauguma grup÷s narių.
 Grup÷s struktūra (group structure)
– vidin÷ grup÷s sandara.
 Socializacija (socialization) –
istoriškai nulemtas socialin÷s patirties
per÷mimas ir aktyvus atgaminimas
individo veikos ir bendravimo procese.
Pagrindin÷s sąvokos:
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Prieštaraujantys poreikiai
Brewer (1991): teigia, kad žmogus
turi du vienas kitam
prieštaraujančius poreikius:
 priklausyti grupei ir tuo pačiu
 būti unikaliu, išskirtiniu.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Kas svarbu grupei?
Grupei yra svarbu, kad kiekvienas jos
narys padarytų kažkokį teigiamą įnašą.
Kuo didesnį įnašą padaro grup÷s narys,
tuo labiau grup÷ jį vertins.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
o Socialinis dykin÷jimas – dirbdamas
grup÷je, kai siekiama bendro tikslo ir
individualus įnašas n÷ra matomas,
žmogus padaro mažiau, nei padarytų
dirbdamas vienas.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
 Deindividuacija – grup÷je žmogaus
individualumas yra linkęs išnykti.
 Būnant grup÷je sumaž÷ja savikontrol÷
ir padid÷ja anonimiškumas, tod÷l
žmogus dažnai elgiasi ir socialiai
nepriimtinai.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
o Grupinis mąstymas – priimant
grup÷je sprendimą daugelis būna
labiau susirūpinę, kaip labiau išlaikyti
darnią grupę (t.y. santykius) nei kaip
surasti geriausią sprendimą, d÷l to
dažnai ignoruojamos alternatyvos ir
pervertinama s÷km÷s tikimyb÷.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
o Grupin÷ poliarizacija – tam, kad grup÷
tikrai išsiskirtų iš kitų grupių, jos nariai
yra linkę pervertinti grup÷s narių vidinius
panašumus (visi atrodo vienodesni, nei
yra iš tikrųjų) ir skirtumus nuo kitų
grupių.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
o Konkurencija ir bendradarbiavimas –
grup÷s nariai yra linkę labai
bendradarbiauti ir net aukoti savo
asmeninius interesus grup÷s labui,
tačiau su kitomis grup÷mis elgiamasi
nebe taip draugiškai.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
 Konformiškumas – (S.Ach tyrimai)
nenor÷damas išsiskirti ir būti atstumtu
grup÷s, žmogus yra linkęs pasiduoti
grup÷s įtakai ir pritarti net akivaizdžiai
neteisingiems sprendimams.
 Bendriausia prasme konformiškumas –
tai prisitaikymas prie grup÷s nuomon÷s.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Konformizmas
 Konformiškumą galima laikyti viena iš silpnųjų
žmogaus savybių. Ši savyb÷ dažnai kontroliuoja
didžiąją dalį žmogaus gyvenimo: tiek
paprastame bendravime, tiek organizacijoje.
 Konformiškumas – kuriai nors grupei
priklausančio žmogaus veiksmų
priderinimas prie tos grup÷s požiūrio,
poreikių, kai jis pats turi kitą nuomonę.
– Tai individo polinkis d÷l grup÷s įtakos atsisakyti savo
nuomon÷s ir perimti daugumos požiūrį (kitaip vadinamas
“bandos efektas”).
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Socialin÷s psichologijos požiūriu
 Socialinę psichologiją domina kaip individas mąsto,
jaučia ir veikia kitų žmonių įtakojamas.
 Žmon÷s, turintys savyje “bandos efektą”, dažnai
nepasiekia tų rezultatų, kuriuos iš tikro gal÷tų pasiekti,
negali, o po kurio laiko ir nebesugeba, atskleisti visų
savo gabumų.
 Be abejo, yra galimyb÷, kad prisitaikęs prie grup÷s
s÷kmingai sieks bendrų tikslų ir save visapusiškai
realizuos.
 Tačiau nes÷km÷s atveju, kyla dar didesnių problemų
(negeb÷jimas pačiam apsispręsti ir priimti sprendimus, būti
atsakingu pačiam už save – tokiam žmogui visuomet reikalingas
svetimos “nuomon÷s primetimas”. Tod÷l kartais jaunas ir
perspektyvus specialistas, patekęs į netinkamą pirmąją darbovietę,
gali regresuoti).
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Socialinis vaidmuo
 Socialinis vaidmuo
n÷ra vienalytis;
 Jis yra elgesio būdas.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Vaidmens atlikimo schema:
1. Ekspektacija (laukimas):
Vaidmens atlik÷jas klausia savęs „Ko
tikiuosi ?“
Paprastai ekspektacijos nebylios.
Bendraudami vieni su kitais kažko
tikim÷s, bet to nedeklaruojame.
Be to, ekspektacijos nepasireiškia
aplinkoje (elgesyje), jas reikia
išmokti atpažinti, nusp÷ti.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
2. Interpretacija:
vaidmens atlikimo etapas, kai
vaidmenį nusako visuomen÷
(pvz., žiniasklaida, kodeksas ir
t.t.).
3. Vaidmens pri÷mimas arba
atmetimas.
Žmogus pats nutaria ar vaidmuo jam
yra svarbus, ar jis jį tobulins ir t.t.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
4. Vaidmens atlikimas.
Jei vaidmens pri÷mimas
priklauso nuo patirties,
vertybių, tai aspiracijos
(siekimas vaidmenį atlikti tam
tikru lygiu) iškyla atliekant
vaidmenį.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Colemano normos apibr÷žimas
 (1) Normos apibr÷žia, ką tam tikri asmenys
nustato kaip gera ir bloga
 (2) jos tikslingai sukurtos
 (3) normos stiprinamos sankcijomis
 (4) ”laikantys” normą turi teisę taikyti sankcijas,
kiti tai pripažįsta
 (5) normos “taikiniai” į jas atsižvelgia veikdami ir
pasveria jos laikymosi/nesilaikymo kaštus ir
naudą.
 Norma – tai konsensusas, esantis sistemoje,
kai teis÷ į elgesio kontrolę priklauso kitiems
asmenims, o ne tam asmeniui, kurio elgesys
kontroliuojamas.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Skirtumai tarp normų
(normų ir sankcijų pavyzdžiai):
 (1) 3 metų vaikas, eina su savo mama Berlyno šaligatviu
ir numeta popieriuką. Moteris, einanti šalia, už tai vaiką
pabara ir ragina motiną aukl÷ti vaiką.
 Ta pati situacija New Yorke (NY). Moteris praeina pro šalį
ir nieko nesako, net nepastebi vaiko veiksmo.
 Šiame pavyzdyje iškyla keli klausimai: kod÷l moteris
Berlyne mano turinti teisę barti vaiką ir motiną?
 Kod÷l tokioje pačioje situacijoje moteris NY nesielgia taip
pat?
 Kod÷l moteris NY nesijaučia turinti teisę barti vaiko, o gal
jos veikimo stoka/trūkumas kyla ir kitų šaltinių?
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
 (2) Organizacijoje, kurioje kava tiekiama nemokamai
darbuotojams, vienas jų, kuris geria arbatą nusileidžia
žemyn su savo puodeliu prie karšto vandens aparato.
 Arbatos pakelių neb÷ra, bet šis nenuliūsta ir pasako
kitam “tai dažnai nutinka, bet aš turiu pasi÷męs keletą
arbatos pakelių į savo kabinetą tokiam atvejui”.
 Kitas asmuo reaguoja nepritariamai “tokie žmon÷s
kaip tu, imantys arbatos pakelių ir sukuriat problemą”.
 Čia taip pat kyla klausimai:
 Kod÷l antrasis jaučia turįs teisę išreikšti
nepasitenkinimą?
 Kod÷l pirmasis nereaguoja į šią pastabą?
 Kod÷l jis priima antrojo nepasitenkinimą, visiškai
pripažindamas jo teisę pasinaudoti šia sankcija?
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Normos skirstomos pagal:
 1) VEIKSMĄ:
 a) draudžiančios tam tikrą veiksmą, jos turi
neigiamą poveikį sistemoje, išstumdamos
nepageidaujamus veiksmus.
 b) įgalinančios tam tikrą veiksmą, turi
teigiamą poveikį sistemoje, skatinančios
pageidaujamus veiksmus.
 Norma gali būti tuo pat metu ir draudžianti ir
įgalinanti.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Normos skirstomos pagal:
 2) VEIKöJUS, INTERESĄ:
 a) disjunkcin÷ norma, kai normos taikiniai ir
normos beneficininkai yra skirtingos asmenų
grup÷s;
 b) konjunkcin÷ norma, kai normos taikiniai ir
normos beneficininkai yra ta pati asmenų
grup÷, t.y. kai normos beneficininkas ją taiko ir
sau, arba kai normos taikinys taip pat gauna
naudos iš normos (taip pat yra ir
beneficininkas).
 Tam tikroje grup÷je normos beneficininkų ir
taikinių santykis gali būti skirtingas.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Veiksmų eksternalumai (šalutin÷s
pasekm÷s) ir paklausa normai
 Tam tikrų veiksmų šalutin÷s pasekm÷s būna:
 teigiamos, kai duoda naudos,
 ir neigiamos, kai sukelia žalą.
 Gali būti, kad veiksmas duos teigiamą šalutinį
poveikį vienai asmenų grupei ir neigiamą kitai tuo
pačiu metu.
 Veiksmas, pasižymintis eksternalumų sukelia
tam tikrą interesą žmonių, kurie tuos
eksternalumus patiria, tarpe.
 Problema: kaip sumažinti neigiamus
eksternalumus ir skatinti teigiamus.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Normos, sukuriančios
pozityvias šalutines pasekmes
 Tai gali būti tam tikros grup÷s narių normos d÷l
elgesio, apsirengimo
ir pan., kurių pagalba grup÷ išskiria save iš kitų
tarpo, atskiria narius ir
ne narius, stiprina grup÷s saviraišką ir
solidarumą.
 Normos, sukeliančios pozityvius
eksternalumus kyla, kai yra stiprus interesas
būti tam tikros
grup÷s nariu.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Etiketo normos
 Etiketo normos yra esmin÷s, nustatančios tokį
normos taikinio elgesį, kokio nori tie, kurie su
tuo taikiniu bendrauja.
 Etiketo normos sukuria statuso grupes iš tų,
kurie jų laikosi.
 Kai etiketo laikomasi, sukuriamas pozityvus
eksternalumas tiems, kas priklauso tai statuso
grupei, ir atskiria grup÷s narius nuo tų, kas to
etiketo nesilaiko.
 Į šia grupę gali pakliūti visi, šių normų
besilaikantys.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Norma, kuri tik draudžia
Norma, kuri tik draudžia
veiksmus su neigiamais
eksternalumais, turi potencialą
skatinti veiksmus, turinčius
pozityvius eksternalumus,
sukurdama statuso grupę,
“laikančią” normą.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
statuso grup÷
 Tai realizuojama tik jei norma sukuriama taip,
kad būtų sunku pakliūti į statuso grupę. Jei grup÷
veik÷jų gali sukurti etiketo normą tam, kad
sumažintų bendravimo neigiamus
eksternalumus, tada ši veik÷jų grup÷, sudaranti
statuso grupę, gali sukurti normą, kad ši grup÷
išlaikytų savo išskirtinumą.
 Tokį patį poveikį gali tur÷ti ir kalbos,
apsirengimo standartai ir pan.
 Taigi kuriamos ne tik draudžiančios neigiamus
eksternalumus turinčius veiksmus, bet ir tokios,
kurios skatina veiksmus su teigiamais
eksternalumais.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Normų socialinio
efektyvumo problema
 HOMOGENIŠKA GRUPö
 Kai normos taikiniai ir beneficininkai yra
tie patys asmenys, grup÷ šiuo požiūriu
homogeniška, tai normos socialinis
efektyvumas, socialinis optimumas yra
akivaizdus.
 Nauda iš savo paties veiksmo yra
mažesn÷ nei kaštai iš kitų tokių pačių
veiksmų, tod÷l normos atsiradimas yra
socialiai efektyvus.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Kai grup÷ n÷ra homogeniška
 Kai grup÷ n÷ra homogeniška, žymiai
sunkiau apibr÷žti normos socialinį
efektyvumą.
 Disjunkcin÷s normos sukūrimas
duoda naudą jos beneficininkams
(per teises, kurias jie gauna) ir
praradimus taikiniams (per teises,
kurias jie praranda).
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Jei veikla ekonomiškai efektyvi
 Jei veikla ekonomiškai efektyvi, ji tęsis,
 jei neefektyvi, nesitęs (įskaitant ir teisę į
eksternalumus, nupirktus, jei tai
reikalinga, iš veik÷jo sukeliančio juos).
 Veikla, sukelianti eksternalumus turi
ekonominę vertę, ir ekonominiai kaštai,
sukelti eksternalumų, ir jei pirmieji
viršija antruosius veikla tęsis,
nepriklausomai nuo to, kas mok÷s tuos
kaštus.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Jei veiklos sukelti eksternalumai yra
pakankamai reikšmingi
 Jei veiklos sukelti eksternalumai
yra pakankamai reikšmingi, kad
juos patiriantys asmenys turi
motyvą įtikinti veik÷ją liautis
veikus, ir jei tie asmenys turi
išteklių padaryti savo motyvaciją
efektyvia, tai jie taip ir padarys,
nepriklausomai nuo to, ar
norma egzistuoja.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Galia, socialinis efektyvumas ir
normų pažeidin÷jimas
 Jei teisių ir išteklių pasiskirstymas labai
netolygus, tai reiškia, kad kai kurių
veik÷jų interesai yra svarbesni, nei
kitų.
 Turintys daugiau galios veik÷jai gali
sukurti, įgalinti disjunkcines normas
(atitinkamai su visomis sankcijomis už
jų nesilaikymą), kurios valdys turinčių
mažiau galios veiksmus.
 Jos tampa efektyviomis, nes taikiniai
nori išvengti sankcijų.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
“Galingiesiems galima praktiškai viskas”
 Patys turtingi ir turintys galios asmenys
tradicin÷se visuomen÷se
dažnai nepatiria sankcijų už normų
nesilaikymą.
 Normos turintiems galios
mažiau galioja, be to taikyti jiems
sankcijas sankcionuotojui gali kainuoti
daugiau, nei iš to bus kažkokia nauda.
 Taigi, galingiesiems galima praktiškai
viskas.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
GRUPöS DINAMIKA
Grupių dinamika - procesas,
savitarpio poveikiai, kurie
mažina kiekvieno grup÷s
nario įtampą ir veda į
pasitenkinimą.
Galima keisti save ir situaciją,
KITO KEISTI NEĮMANOMA!
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Socialinio suvokimo klaidos
 Tiriant žmogaus sociopatinę erdvę, buvo
sudarytas būdingiausių socialinio suvokimo
klaidų sąrašas (pagal G. Burton ir R. Dimbleby):
– Dalį informacijos mes praleidžiame;
– Kai kurioms detal÷ms suteikiame per didelę reikšmę;
– Neteisingai interpretuojame ryšius tarp atskirų
suvokiamų elementų;
– Darome neteisingas prielaidas apie žmones,
remdamiesi ankstesne savo patirtimi ir klaidingai
manydami, kad kai kurie būdo bruožai visada susiję
su kitais.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Suvokimo klaidų šaltiniai:
 išankstin÷ nuomon÷,
 stereotipai,
 pagrindin÷ atribucijos klaida,
 save išpildančios pranašyst÷s,
 pradm÷s,
 baigm÷s ir aureol÷s efektai,
 pritarimo ir vieningumo iliuzijos.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Kaip išvengti socialinio suvokimo klaidų:
 Atidumas detal÷ms – bendraujant reikia atidžiai steb÷ti visus, tiek
žodinius, tiek nežodinius pranešimus;
 Sprendimų atid÷jimas – stengtis kuo ilgiau nedaryti galutinio
sprendimo apie žmogų, kas įgalintų sukaupti apie jį daugiau ir
įvairiapusiškesn÷s informacijos;
 Nuomon÷s keitimas – būti nusiteikus keisti nuomonę apie žmogų,
sužinojus apie ji ką nors naujo;
 Duomenų tikrinimas – nuolat lyginti tai, ką pastebime, su turima
nuomone ir kreipti d÷mesį į prieštaravimus;
 Informacijos lyginimas – įvairias pasteb÷tas detales lyginti vienas su
kitomis, siekiant išvengti aureoles efekto, stereotipų poveikio ir kt.;
 Alternatyvus elgesio priežasčių aiškinimas – stengtis rasti ne vieną bet
keletą skirtingų paaiškinimų, kod÷l žmogus pasielg÷ taip o ne kitaip,
atkreipiant d÷mesį tiek į vidinius,tiek į išorinius poelgį l÷musius
veiksnius;
 Papildomos informacijos rinkimas – ieškoti papildomų informacijos
šaltinių, padedančių susidaryti objektyvesnę nuomonę;
 Įsijautimas – pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis įsijausti į jo
pad÷tį. _VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
DICHOTOMINĖ ORIENTACIJA
MALONU – NEMALONU
GERAI – BLOGAI
REIKIA – NEREIKIA
NORIU - NENORIU
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_
Lyderiai
 Lyderiais vadinami žmon÷s, kurie imasi
dominuojančio vaidmens grup÷j÷.
_VGTU_TEVK_Lobanova_2009_

Rodyk draugams

Labas pasauli!

2010-10-28 parašė ntv9

BLOGas.lt sveikina prisijungus prie blogerių bendruomenės. Tai pirmas tavo įrašas. Gali jį redaguoti arba ištrinti. Sėkmingo bloginimo!

Rodyk draugams